Popiežius: Mergelės Marijos Ėmimas į dangų rodo mūsų gyvenimo tikslą

„Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė yra labai svarbi šventė tiek katalikų teologijai, tiek liaudies pamaldumui; iš tiesų daug bendruomenių ją švenčia itin iškilmingai, ypač ten, kur katedra ar parapijos bažnyčia yra dedikuota į Dangų paimtajai Mergelei Marijai“, – sakė popiežius Leonas XIV rugpjūčio 15-osios vidudienį prieš kartu su Kastel Gandolfo gyventojais ir į miestelį atvykusiais piligrimais kalbėtą „Viešpaties angelo“ maldą.

Popiežius priminė dvi ikonografines ir teologines prieigas – Užmigimą ir Ėmimą į dangų – kurios yra naudojamos krikščionių tradicijoje aiškinant šią dieną liturgijoje švenčiamą slėpinį.

Dievo Motinos Užmigimas vaizduoja ant katafalko gulintį mirusios Mergelės Marijos kūną; aplink stovi apaštalai, susijaudinę ir pagarbiai besimeldžiantys; centre – prisikėlęs Jėzus, ant rankų laikantis Marijos sielą, pavaizduotą kaip ką tik gimusią mergaitę. Jis atėjo jos pasiimti ir nusivesti į Dievo šlovę. Iš tiesų Viešpats savo Motinai padarė tai, ką pažadėjo visiems savo bičiuliams: „Jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 3). Pasak popiežiaus, šis pirmasis vaizdavimo būdas išryškina pagrindinę tiesą: miręs ir prisikėlęs Kristus veda mus į tikslą, kuriam nuo amžių esame skirti – į amžinąjį gyvenimą. Tai ištisos tikinčiųjų kartos apmąstė melsdamosi priešais Dievo Motinos Užmigimo ikonas. Popiežius priminė, kad tokį vaizdinį galima išvysti ir Romoje didingoje Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos apsidės mozaikoje.

Vėlesnė ikonografija, susiformavusi Vakaruose, vaizduoja Mergelę Mariją, paimtą į dangų, apsuptą angelų ir šventųjų. Šio vaizdinio centre su kūnu ir siela pašlovintą Dievo Motiną, pagal Apreiškimo knygos žodžius: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1).

Kai kurie menininkai sujungė abu vaizdavimo būdus: viršuje pavaizdavo pašlovintą Mergelę Mariją, o apačioje – jos tuščią kapą, dažnai pilną įvairiaspalvių gėlių, ir apaštalus, žvelgiančius aukštyn į ją danguje.

Šis antrasis vaizdavimo būdas pabrėžia tikėjimo tiesą, kad Mergelė Marija buvo paimta į dangų su siela ir kūnu, tai yra visa savo asmens pilnatve. Ta moteris, kuri žemėje davė kūną ir kraują įsikūnijusiam Žodžiui ir Juo tobulai sekė, buvo paimta į Jo šlovę.

Pasak popiežiaus, ši ikonografija leidžia mums apmąstyti mūsų galutinį pašaukimą. Gyvenimo pilnatvė, kurią šiandien matome dangaus šlovėje išaukštintoje Mergelėje Marijoje, laikų pabaigoje laukia ir mūsų, kai, kaip sako šventasis Paulius, prisikėlęs Kristus „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21), apvilkdamas tai, kas genda, negendamybe, o tai, kas maru, nemarybe (plg. 1 Kor 15, 54). Tuomet su Atpirkėjo meilės perkeistais savo kūnais gyvensime amžinai, dalyvaudami nesibaigiančioje šventėje, sakė popiežius ir paragino šlovinti Viešpatį dėl tų didžių dalykų, kuriuos matome žiūrėdami į Jo ir mūsų Švenčiausiąją Motiną.

* * *

Po „Viešpaties angelo“ maldos popiežius prašė melstis už šiandien pasaulyje kenčiančius žmones.

„Švenčiausioji Mergelė Marija, paimta į dangaus šlovę, visai Dievo tautai yra vilties ir paguodos ženklas. Todėl šiandien trokštu šauktis jos motiniško užtarimo vardu tų bendruomenių, kurioms ypač reikia paguodos ir stiprybės neprarasti vilties,“ – kalbėjo popiežius ir paminėjo Šventosios Žemės gyventojus, ukrainiečių tautą, taip pat rusus, sakė, kad jis atsimena Kolumbijos gyventojus, kenčiančius dėl žemės drebėjimo, galvoja ir apie visus krikščionis, kurie kenčia diskriminaciją ir persekiojimus. „Vienijuosi su šiomis bendruomenėmis ir su visomis tomis, kurios gyvena sunkiomis aplinkybėmis, ir kartu su jomis meldžiu: Šventoji Marija, melski už mus!“ (jm / Vatican News)