„Viešpaties angelas“. Prarasti, kad būtų atrasta
„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“, – sako Viešpats, kuris nori, kad jo mokiniai, pradėdami misiją, būtų laisvi nuo bet kokio ryšio. Tačiau galioja ir tai, kad svarbiausi jausmai pasiekia savo pilnatvę dėl Kristaus dovanojamos meilės.
Popiežius paminėjo kelis pavyzdžius, kai atsiskyrimas yra būtinas etapas didesnei brandai. Pirmiausia, tai santuokinis gyvenimas, kurį galima iki galo išgyventi tik palikus tėvų namus (žr. Mt 19, 6). Panašiai yra ir su vaikais: jiems padedama realizuotis ir mokytis laimingai gyventi, kad galiausiai patys pradėtų „eiti savo kojomis“ ir patys darytų savo pasirinkimus.
„Atsiskyrimas nuo to, ką myli, yra skausmingas. Bet ir žemdirbys laikinai praranda tai, ką sėja“, – rašė šv. Augustinas (Kalba 330, 2). Tik „prarasdamas“ į žemę metamą sėklą, žemdirbys galės pamatyti, kaip ji prasikala, sužydi, pridūrė popiežius.
„Šia prasme meilė yra ir praradimas“, – tęsė Leonas. Mums, pasak jo, sunku tai suvokti, ypač pasaulyje, kuriame vyrauja obsesyvus troškimas turėti ir valdyti, kuriame kažką prarasti, kažko atsisakyti atrodo kaip silpnumas.
Tačiau meilė duoda vaisių tik save dovanodama: kai esame pasirengę šiek tiek prarasti savojo „aš“, kad padarytume vietos kitam, prarasti šiek tiek laiko, kad išklausytume draugą, prarasti šiek tiek patogumo, kad pasidalytume nepatogumu. Evangelija pažymi, kad kas gyvena tik sau, iš tiesų praranda gyvenimą (žr. Mt 10, 39), nes toks gyvenimas neatsiveria džiaugsmui ir lieka bevaisis. Dėl šios priežasties Jėzus kviečia priimti savo kryžių: jis atidavė savo gyvenimą ir prarado save – būtent taip mes galėjome apsčiai gauti jo gyvenimo. Panašiai ir mes, jei gyvensime pagal dovanos logiką, gebėsime savo santykiuose gimdyti naują gyvenimą.
Galiausiai – priėmimas, svetingumas. Meilė išreiškiama konkrečiais pasirinkimais ir veiksmais, iš mažų kasdienių gestų susidedančiu įsipareigojimu, kaip antai pasiūlyti stiklinę vandens ištroškusiam (žr. Mt, 10, 42 eil.). Jėzus, siųsdamas mokinius pirma savęs, prašo jų neimti atsargų, būti stokojančiais, kad žadintų svetingumą tuose, kuriuos sutiks. O kai kas nors priimamas Jėzaus vardu, priimamas ir pats Jėzus bei jį siuntęs Tėvas. Meilė Viešpačiui visada susijusi su brolio priėmimu.
Prašykime M. Marijos, mylėjusios savo Sūnų ir mokėjusios jį prarasti, pagalbos būti nuolankiais ir džiugiais Kristaus meilės liudytojais. (RK / Vatican News)
