Leonas XIV. Katechezė apie liturginius ženklus ir simbolius
Devintinių, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo, iškilmės centre – Eucharistija. Joje kontempliuojame Jėzų kaip duoną, laužomą ir dovanojamą kiekvienam iš mūsų, priminė popiežius Leonas kartu paminėdamas liaudiškas eucharistinio pamaldumo išraiškas, kaip procesijas su Švenčiausiuoju Sakramentu miestų gatvėmis. Popiežius drąsino išlaikyti gyvą šią gražią viešo tikėjimo liudijimo apraišką, ypač šeimas, jaunimą ir vaikus. Eucharistinės procesijos visiems primena, kad Dievas yra su savo tauta ir ją lydi kasdieniame gyvenime.
Popiežius katechezėje apžvelgė kai kuriuos pagrindinius liturgijos elementus, tokius kaip apeigos, ženklai ir simboliai. Jis priminė, kad krikščioniškų liturgijų apeigos yra ne išorinė sakramentinio slėpinio danga ar savavališkų ceremonijų visuma, o bažnytinis tarpininkavimas, per kurį mus pasiekia dangiškoji dovana.
Apeigos suteikia pavidalą liturginiam veiksmui, o per jį – mūsų gyvenimui, mumyse sužadina mūsų dvasinį jautrumą, leidžiantį per Jėzų Kristų pajusti Dievo buvimą. Savaime suprantama, kad tai įvyksta, jei esame ne svetimi ar tylūs liturgijos stebėtojai, o visaverčiai dalyvaujame joje kūnu, mintimi ir širdimi, pagal Viešpaties įsakymą.
Per šventąsias apeigas esame formuojami klausytis Dievo žodžio dėkodami ir adoruodami, broliškai dalydamiesi ir būdami bažnytinėje bendrystėje. Atrandame, kad esame asamblėja iš daugelio veidų, suvienytų to paties tikėjimo.
Tvarkingas apeigų gestų ir maldų eiliškumas kartais gali atrodyti nesuderinamas su individualaus spontaniškumo polinkiu. Tačiau jos logika yra ne kad suvaržytų mūsų laisvę griežtais rėmais. Priešingai, apeigos su iškilmingu ritmų paprastumu nutraukia mūsų blaškymąsi ir sugrąžina prie esmės. Šitaip mes atrandame kitą veiksmų matmenį ir kitą laiko ir erdvės patirtį. Apeigose patiriame neatlygintinumo logiką, atrandame širdį atnaujinančią pauzę, suvokiame prieš mus esančią dieviškąją malonę ir išmokstame gyventi pagal ritmą, kuriame gyvena Šventoji Dvasia.
Popiežius Leonas paminėjo apeigų gramatiką, perpintą liturgijai būdingais ženklais ir simboliais. Paminėjęs „Sacrosanctum Concilium“ mokymą Leonas patikino, kad Bažnyčios katekizmas, aptardamas šių ženklų vertę, primena, kad jų reikšmė glūdi pasaulio sukūrimo darbuose ir žmonijos kultūroje. Tai išryškina Senosios sandoros įvykiai ir jie iki galo atsiskleidžia Kristaus asmenyje ir jo darbuose. Leonas išskyrė vandens ženklą – nuo sukūrimo ištakų iki Potvynio, nuo žengimo per Raudonąją jūrą iki Jordano ir iki pat vandens, ištryškusio iš Kristaus šono, ir kuris tampa sakramentinis jo pasinėrimo į savo mirtį ir prisikėlimo ženklas.
Iš tiesų, ženklai tampa simboliškais, kai perduoda ne tik idėją, o ištisą prasmių ir vertybių sistemą. Tokiu būdu, kai esame šlakstomi šventintu vandeniu, mumyse sužadinamas supratimas dovanos, kurią gavome per Krikštą, ir mūsų įsipareigojimas naujam gyvenimui. Kita vertus, simboliai yra veiksmai, kartais paprasti ir bendri, kaip kad klauptis ir dalytis ramybės palinkėjimu, o kiti reiklūs, kaip kad pamatiniai kiekvieno Sakramento veiksmai. Simboliai visų pirma turi nepakartojamą parodomąjį ir perkeičiantį matmenį, sukeliantį priklausomumo jausmą – jie paliečia protą ir širdį ir sukūria tikrus bažnytinius ryšius.
„Pirmoji liturginio ugdymo darbo užduotis: žmogus turi vėl atgauti simbolinės raiškos gebėjimą“, – pažymėjo Leonas XIV primindamas popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjame laiške Desiderio desideravi pacituotą garsųjį teologą Romano Guardini. Popiežius Leonas ragino leistis būti ugdomiems liturgijos apeigų, puoselėti apeigų grožį ir įsipareigoti tikrajai mistagogijai – tikėjimo slėpinių supratimui. Gyvos ir pamaldžios liturgijos patirtis, palydima atitinkamos mistagoginės katechezės, yra geriausias būdas sužadinti kiekvieno atsivėrimą susitikimui su Dievu, kuris, pagal įsikūnijimo logiką, gali įvykti tik kai apima visą žmogų – jo dvasią, sielą ir kūną. (SAK / Vatican News)
