Leonas XIV: žmogaus veide spindi Kristaus atsimainymo šviesa
Kreipdamasis į „Viešpaties angelo“ maldos proga sekmadienio vidudienį Šv. Petro aikštėje susirinkusius romiečius ir piligrimus popiežius atkreipė dėmesį, kad kaip krikšto dieną prie Jordano, taip ir šį kartą ant Taboro kalno girdime Tėvo balsą, kuris skelbia: „Šis yra mano mylimasis Sūnus.“ Žiūrėdami į Jėzų, kurio veidas „sužibo kaip saulė“ ir kurio drabužiai „tapo balti kaip šviesa“, mokiniai žavisi Dievo žmogiškuoju spindesiu. Petras, Jokūbas ir Jonas kontempliuoja nuolankią šlovę, kuri apsireiškia ne kaip reginys miniai, bet kaip iškilmingas slėpinys.
Atsimainymas – tai nuoroda į Velykas, į mirties ir prisikėlimo įvykį, į tamsą ir naują šviesą, kurią Kristus suteikia visiems smurto iškankintiems kūnams, visiems kančios nukryžiuotiems ir vargo nukamuotiems kūnams. Iš tiesų, nors blogis žmonių kūnus paverčia mainų preke ar anonimiška mase, šiuose kūnuose spindi Dievo šlovė. Išganytojas perkeičia istorijos žaizdas, apšviečia mūsų protus ir širdis, sakė popiežius ir klausė: ar mes esame tuo sužavėti? Ar Dievo veido regėjimas mums kelia nuostabą ir žadina meilę?
Į ateizmo neviltį Tėvas atsako Sūnaus Gelbėtojo dovana, tęsė Leonas XIV. Iš agnostinės vienatvės Šventoji Dvasia mus išvaduoja, pasiūlydama amžino gyvenimo ir malonės bendrystę. Mūsų silpnas tikėjimas išgirsta žinią apie mūsų laukiantį Prisikėlimą. Visa tai mokiniai matė spindinčiame Kristuje, tačiau tam suprasti prireikė laiko. Ir mums reikia tylos laiko, kad išgirstume mums kalbantį Žodį, reikia atsivertimo laiko, kad galėtume mėgautis Viešpaties draugija.
Būtent tai mes išgyvename per gavėnią, sakė popiežius ir paragino melsti Mergelę Mariją, maldos Mokytoją ir Aušros Žvaigždę, lydėti mus tikėjimo kelyje. (jm / Vatican News)
