Popiežius sekmadienio vidudienį: mūsų tikėjimas turi būti įkūnytas
Tą patį mums primena ir Evangelijos pagal Joną prologas, kurį girdėjome per šio sekmadienio Mišias. Iš tiesų, sakė popiežius, krikščioniška viltis yra pagrįsta ne optimistiškomis prognozėmis ar žmogiškais skaičiavimais, bet Dievo pasirinkimu keliauti kartu su mumis, kad niekada nebūtume vieni gyvenimo kelionėje. Jėzus tapo vienu iš mūsų, pasirinko būti su mumis, norėjo amžinai būti Dievas su mumis.
Jėzaus atėjimas į silpną žmogiškąjį kūną atgaivina mumyse viltį, bet, kita vertus, jis mus dvigubai įpareigoja – tiek Dievo, tiek ir kitų žmonių atžvilgiu. Jei Dievas tapo kūnu, jei jis pasirinko mūsų žmogiškąjį trapumą, tai mąstymus apie Dievą turime pradėti nuo Jėzaus kūno, o ne nuo abstrakčios doktrinos. Mūsų dvasingumas ir tikėjimas turi būti įkūnyti. Dievas, kurį tikime, kuriam meldžiamės ir kurį skelbiame, yra Dievas, kuris ateina pas mus kaip asmuo – Jėzus.. Jis yra ne tolimas Dievas, gyvenantis tobulame danguje, bet artimas Dievas, gyvenantis mūsų netobuloje Žemėje, pasirodantis brolių ir seserų veiduose, atsiskleidžiantis kasdienėse situacijose.
Mūsų įsipareigojimas kitų žmonių atžvilgiu turi būti lygiai toks pat nuoseklus, sakė popiežius. Jei Dievas tapo vienu iš mūsų, kiekvienas žmogus yra jo atspindys, nešioja jo atvaizdą, saugo jo šviesos kibirkštėlę. Tai ragina mus pripažinti kiekvieno žmogaus neliečiamą orumą ir vieni kitus mylėti. Įsikūnijimas reikalauja iš mūsų konkretaus įsipareigojimo skatinti brolystę ir bendrystę, stengtis, kad solidarumas taptų žmogiškųjų santykių kriterijumi, siekti teisingumo ir taikos, rūpintis pažeidžiamaisiais ir ginti silpnuosius. Dievas tapo kūnu, todėl neįmanoma tikrai garbinti Dievo, nesirūpinant žmogaus kūnu.
„Broliai ir seserys, – baigė popiežius trumpą meditaciją prieš sekmadienio vidudienio maldą, – Kalėdų džiaugsmas mus drąsina tęsti gyvenimo kelionę. Prašykime Mergelę Mariją, kad ji mums padėtų būti vis labiau pasirengusiais tarnauti Dievui ir artimui.“ (jm / Vatican News)
