Bendroji audiencija. Popiežius pradėjo katechezę, skirtą II Vatikano susirinkimui
Popiežius priminė, kad 2025 m. buvo minimas ne tik Nikėjos susirinkimo 1700 metų jubiliejus, bet ir II Vatikano susirinkimo šešiasdešimtmetis. Nors nuo šio įvykio praėjo dar palyginti nedaug laiko, tačiau II Vatikano susirinkimo kartos vyskupų, teologų ir tikinčiųjų jau nėra tarp mūsų. Todėl, suprasdami dabar mums skirtą pareigą gyventi pagal Susirinkimo mokymą, turime sugrįžti prie jo dokumentų, gerai su jais susipažinti, o ne vadovautis tik tuo, ką esame iš kitų girdėję, nesitenkinti vien interpretacijomis, bet iš naujo perskaityti dokumentus ir apmąstyti jų turinį. Juk tai yra mokymas, kuris šiandien yra Bažnyčios kelrodė žvaigždė. Kaip mokė Benediktas XVI, bėgant metams dokumentai neprarado aktualumo; jų mokymas pasirodo esąs ypač svarbus atsižvelgiant į naujus Bažnyčios ir dabartinės globalizuotos visuomenės poreikius.
Kai popiežius Jonas XXIII 1962 m. spalio 11 d. pradėjo II Vatikano susirinkimą, jis kalbėjo apie jį kaip apie naujos dienos aušrą visai Bažnyčiai. Daugelio susirinkusių tėvų, atvykusių iš visų žemynų, darbas iš tiesų nutiesė kelią į naujus Bažnyčios gyvenimo laikus. Po gilių biblinių, teologinių ir liturginių apmąstymų II Vatikano susirinkimas kalbėjo apie Dievą kaip Tėvą, kuris per Kristų kviečia mus būti jo vaikais; skelbė Bažnyčios pašaukimą būti Kristaus šviesos nešėja visoms tautoms; kalbėjo apie Bažnyčią kaip bendrystės ir vienybės tarp Dievo ir jo tautos sakramentą; pradėjo svarbią liturginę reformą, į jos centrą iškeldamas visos Dievo tautos aktyvų ir sąmoningą dalyvavimą. Tuo pačiu metu Susirinkimas paskatino Bažnyčią labiau atsiverti pasauliui ir priimti šiuolaikinės epochos pokyčius bei iššūkius, kalbėtis su žmonija ir kartu su ja prisiimti atsakomybę už visų bendrą likimą, įsijausti į tautų viltis ir kančias bei bendradarbiauti kuriant teisingesnę ir broliškesnę visuomenę.
Leonas XIV priminė Susirinkimo uždarymo dieną popiežiaus Pauliaus VI ištartus žodžius, kurie ir šiandien tebėra labai aktualūs. Susirinkimas Bažnyčiai buvo malonės metas, kuriame susiliejo praeitis, dabartis ir ateitis: „Praeitis, nes susirinko Kristaus Bažnyčia su savo tradicija, savo istorija, savo susirinkimais, savo mokytojais, savo šventaisiais. [...] Dabartis, nes Bažnyčia šiandien išeina susitikti su pasauliu ir visais jo vargais, skausmais, nuodėmėmis, bet taip pat ir su jo nuostabiais pasiekimais, vertybėmis, dorybėmis. [...] Galiausiai ateitis yra ten, kur tautos šaukiasi daugiau teisingumo, nori taikos, trokšta geresnio ir kilnesnio gyvenimo – trokšta to, ką Kristaus Bažnyčia gali ir nori suteikti“ (Paulius VI, kalba per Susirinkimo uždarymą, 1965 12 08).
Taip turi būti ir su mumis, sakė popiežius Leonas. Skaitydami II Vatikano susirinkimo dokumentus ir atrasdami jų pranašiškumą bei aktualumą, priimame turtingą Bažnyčios gyvenimo tradiciją ir tuo pačiu metu klausiame savęs, ką turime daryti dabar, kaip skelbti pasauliui Dievo meilės, teisingumo ir taikos karalystę. (jm / Vatican News)
