Popiežius: Dievo Sūnus gimė, kad mes gyventume kaip Dievo vaikai
Pirmieji krikščionys kankinystę vadindavo gimimu dangui. Tikėjimo žvilgsnis mirtyje mato ne tik tamsą. Ne mes patys nusprendžiame ateiti į šį pasaulį, bet vėliau gyvenime susiduriame su daugybe įvykių, kurie reikalauja mūsų apsisprendimo, ir kiekvieną kartą esame pašaukti rinktis šviesą. Popiežius atkreipė dėmesį, kad Apaštalų Darbų knygos pasakojime apie Stepono kankinystę sakoma, jog „visi, sėdintys taryboje, įsmeigė į jį akis ir matė jo veidą, spindintį tarytum angelo veidą“ (Apd 6, 15). Tai veidas to, kuris ne bejėgiškai susitaiko su likimu, bet jį priima su meile. Tai, ką mirties akivaizdoje daro ir sako Steponas, atspindi dieviškąją meilę, pasirodžiusią Jėzuje – Šviesą, spindinčią mūsų sutemose.
„Brangieji, – tęsė popiežius Leonas, – Dievo Sūnaus gimimas tarp mūsų – tai kvietimas, kad ir mes gyventume kaip Dievo vaikai. Tokį gyvenimą padaro įmanomą ta trauka, kurią nuo pat Betliejaus nakties jaučia paprasti, nuolankūs žmonės, tokie kaip Marija, Juozapas ir piemenys.“ Tačiau ne visi priima Jėzaus ir tų, kurie gyvena kaip jis, grožį. Dieviškosios traukos jėgai nuo pat pradžių priešinasi tie, kurie bijojo prarasti savo galią. Tačiau, kad ir kokie galingi jie būtų, niekada nebus galingesni už Dievą. „Visame pasaulyje yra žmonių, kurie renkasi teisingumą, net jei tai kainuoja, kurie be baimės renkasi taiką, kurie tarnauja vargstantiems. Tuomet sudygsta viltis ir, nepaisant visko, tampa prasminga džiaugtis.“
Gali atrodyti, kad tarp dabartinio pasaulio nežinios ir kančių džiaugsmas neįmanomas, sakė popiežius. Iš tiesų tie, kurie šiandien tiki taika ir pasirinko Jėzaus bei kankinių beginklį kelią, dažnai yra išjuokiami, stumiami iš viešosios erdvės ir kaltinami, kad remia priešus. Tačiau krikščionis neturi priešų – tik brolius ir seseris, kurie lieka tokiais net ir tada, kai vieni kitų nesuprantame. „Kalėdų slėpinys mums teikia šį džiaugsmą: džiaugsmą tų, kurie jau gyvena kaip broliai ir seserys, kurie jau pripažįsta aplink save, net ir savo priešuose, neištrinamą Dievo dukrų ir sūnų orumą. Dėl to Steponas mirė atleisdamas, kaip Jėzus. Jį stiprino jėga, kuri yra tikresnė už ginklų jėgą. Tai neatlygintinai suteikiama jėga, kurią visi jau turime savo širdyse. Ji atgyja ir tampa nesutramdoma, kai pradedame nauju žvilgsniu žiūrėti į savo artimą, jam skiriame dėmesį ir jį pripažįstame. Tai reiškia atgimti, tai reiškia iš naujo ateiti į šviesą. Tai yra mūsų Kalėdos!“
Popiežius paragino malda kreiptis į Mergelę Mariją ir kontempliuoti ją, palaimintą tarp visų moterų, kurios tarnauja gyvenimui, rūpestingumu atsako į aroganciją, tikėjimu – į nepasitikėjimą. „Mergelė Marija temoko mus savo džiaugsmo, kuris ištirpdo bet kokią baimę ir nepasitikėjimą, kaip saulė ištirpdo sniegą.“
* * *
Po kartu su Šv. Petro aikštėje buvusiais žmonėmis kalbėtos „Viešpaties angelo“ maldos popiežius meldė pirmojo kankinio šv. Stepono užtarimo pasaulyje persekiojamiems krikščionims. „Tegu jo nuolankumo, drąsos ir atleidimo pavyzdys lydi visus, kurie konfliktinėse situacijose stengiasi skatinti dialogą, susitaikinimą ir taiką“. (jm / Vatican News)
