Popiežiaus katechezė: šypsena – ženklas, kad per mus veikia Dievo malonė
Neseniai įžengėme į advento liturginį laikotarpį, kuris mus ypač ragina stengtis pastebėti laiko ženklus, kalbėjo popiežius. Per adventą mes rengiamės minėti Jėzaus, Dievo su mumis, atėjimą, mokomės jį atpažinti kiekvieną kartą, kai jis mus aplanko, ir rengiamės jo galutiniam sugrįžimui, kai amžinai gyvensime su juo, su visais mūsų broliais ir seserimis ir su visa kūrinija išganytame pasaulyje – naujoje kūrinijoje.
Leonas XIV priminė, kad Antrasis Vatikano susirinkimas labai stipriai akcentavo mūsų pašaukimą skaityti laiko ženklus, tačiau kartu pabrėžė, jog turime tai daryti visi kartu, kaip Bažnyčia. Kas gi yra laiko ženklai? Tai Dievo ženklai – Dievo, į kurio karalystę žengiame per istorijos įvykius. Dievas nėra už pasaulio ar šio gyvenimo ribų. Jėzus, Dievas su mumis, mus išmokė jo ieškoti gyvenimo realybėje. Popiežius priminė, kad Susirinkimas taip pat pabrėžė, jog ši misija pirmiausia priklauso tikintiesiems pasauliečiams, vyrams ir moterims, nes įsikūnijęs Dievas mus pasitinka įvairiose kasdienio gyvenimo situacijose. Ir pasaulio problemose, ir grožyje Jėzus mūsų laukia ir kviečia dirbti kartu su juo. Štai kodėl krikščioniškoji viltis reiškia veiklą, dalyvavimą.
Toliau katechezėje popiežius paminėjo vieną konkretų tokio angažavimosi pavyzdį – italą palaimintąjį Alberto Marvelli. Jis gyveno praėjusio amžiaus pirmoje pusėje. Šeimoje auklėtas pagal Evangeliją, dalyvavęs katalikų veikloje, jis baigė inžinerijos studijas ir pradėjo brandų gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metu. Riminio mieste ir apylinkėse jis stengėsi padėti sužeistiesiems, ligoniams ir pabėgėliams. Pasibaigus karui, jis įsitraukė į politinę veiklą– buvo išrinktas miesto tarybos nariu ir paskirtas būstų bei atstatymo komisijos vadovu. Važiuodamas dviračiu į susitikimą su rinkėjais, jis buvo partrenktas sunkvežimio. Žuvo būdamas vos 28 metų.
Šis jaunuolis paliko liudijimą, kad gyventi su viltimi reiškia dalyvauti ir tarnauti Dievo karalystei, ir kad tai teikia džiaugsmą, net esant dideliems pavojams. Pasaulis tampa geresnis, jei atsisakome dalies savo saugumo bei ramybės ir renkamės tarnauti gėriui.
„Paklauskime savęs, – prašė popiežius, – ar dalyvauju kokioje nors geroje iniciatyvoje, kurioje panaudoju savo talentus? Ar matau prieš akis Dievo karalystės horizontą ir jaučiu jos dvasią, kai atlieku savo darbą? O gal tai darau burbėdamas, skųsdamasis, kad viskas blogai? Šypsena veide yra malonės mumyse ženklas.“ (jm / Vatican News)
