Kardinolas M. Czerny: Hormūzo krizė primena, kad žmonija priklauso nuo jūros
Jūros sekmadienis minimas liepos 12 d. Kardinolas birželio pabaigoje paskelbtoje žinioje, be kita ko, pažymi, kad Hormūzo sąsiaurio krizė primena mums, kad žmonija priklauso nuo jūros. Jis taip pat priminė būtinybę saugoti jūrų gyvūniją ir ginti dirbančių jūroje, kuriems šiandien gresia karai ir įtampa, orumą ir saugumą.
Kardinolas pabrėžia, kad rūpinimasis jūra niekada negali būti atskirtas nuo rūpinimosi žmogumi, nes jūrų gyvybės apsauga ir jūroje dirbančiųjų orumo ir saugumo gynimas yra ne priešingi prioritetai, o vieno moralinio įsipareigojimo bendrajam gėriui, tiek žmonių, tiek mūsų bendros jūrų aplinkos gerovei, aspektai. Kalbėdamas apie „žmogiškąjį jūros veidą“, kardinolas pažymėjo, kad kiekvieną dieną jūroje ir vandens keliuose dirbantys žmonės tampa tiltais tarp tautų, kultūrų, religijų ir ekonomikų. Be to, vandenynai yra ne tik prekybos keliai ar ekonominio pelno šaltiniai, bet ir Dievo kūrinijos dalis, patikėta žmonijos atsakomybei ir rūpesčiui.
Kardinolas M. Czerny primena, kad už pasaulinės prekybos, žvejybos pramonės, uostų, vidaus vandens kelių ir jūreivystės tinklų slypi daugybė jūrininkų, žvejų, dokininkų ir jūrų bendruomenių darbuotojų, kurių darbas išlaiko tautas, vienija žmones, užtikrina pragyvenimo šaltinius ir aprūpina šeimas visuose žemynuose. Štai kodėl, pasak jo, Hormūzo sąsiaurio krizė primena pasauliui apie didelę žmonijos priklausomybę nuo jūros ir joje dirbančiųjų.
Jūros sekmadienį Bažnyčia prisimena šiuos vyrus ir moteris ne tik dėl jų atliekamo darbo ar gabenamų prekių, bet ir kaip asmenis, sukurtus pagal Dievo paveikslą ir panašumą bei apdovanotus neliečiamu orumu.
Šiandien daugelis šių darbuotojų vis dar susiduria su didėjančiu netikrumu ir sunkumais ir jūra vis labiau žymima įtampos, nesaugumo, karo ir baimės. Daug įgulų narių neseniai nukentėjo nuo ginkluotų konfliktų, kurie iš esmės įkalino juos laivuose, sukėlė maisto trūkumą ir net baimę dėl gyvybės, o tai dar labiau sustiprino jų vienišumo jausmą ir socialinę izoliaciją. Iš tiesų, tęsia kardinolas, net ir didėjančio skaitmeninio bendravimo amžiuje, daugelis jūrininkų patiria vis gilesnę izoliaciją dėl mažesnių įgulų, trumpesnių poilsio laikotarpių krante ir varginančių darbo grafikų, dažnai paliekančių mažai laiko poilsiui, bendrystei ar autentiškiems žmogiškiems susitikimams, kurie leistų jaustis laukiamiems, išklausytiems ir mylimiems.
Popiežius Leonas XIV enciklikoje Magnifica humanitas primena, kad technologinės ir ekonominės sistemos niekada neturi žmonių paversti statistiniais duomenimis, sraigteliais ar prekėmis, bet visada turi saugoti kiekvieno individo orumą, laisvę ir žmogiškumą. Todėl laivas niekada neturi tapti tylios izoliacijos ar abejingumo vieta bet, priešingai, jūrų gyvenimas gali būti gyvas liudijimas to, kad skirtingų tautų, kultūrų ir tikėjimų žmonės vis dar geba vieni kitus gerbti broliškai ir solidariai bei taikiai vienas nuo kito priklausyti. Mat vandenynai ne skiria žmones, o juos vienija. Jūrininkai pasaulyje, sužeistame konfliktų ir susiskaldymo, liudija apie ilgalaikę bendradarbiavimo, solidarumo ir taikaus sambūvio galimybę. O Bažnyčia savo pastoraciniu buvimu siekia priminti kiekvienam jūrininkui, žvejui ir jūros darbuotojui, kad jie niekada nėra pamiršti ir niekada nėra vieniši.
Reikšdamas dėkingumą jūrininkams ir sielovados darbuotojams už jų darbą ir tarnystę kardinolas M. Czerny patikėjo visus jūrininkus Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, motiniškai globai ir paragino melstis už visų, keliaujančių ir dirbančių vandenyse, saugumą, orumą, ramybę ir viltį. (SAK/Vatican News)
