„Skelbiame ne pareigą, o naują gyvenimą“
Vienas iš balandžio 28 d. vykusio seminaro pranešėjų kun. Fabio Rosini citavo duomenis apie tai, kad Italijoje per pastaruosius penkis dešimtmečius sudaroma 70 procentų mažiau santuokų, o virš 50 procentų iš sudaromų išyra. Kaip, klausė jis, tokioms situacijoms yra rengiami būsimi ir esami kunigai? Kaip jie gali lydėti tikinčiuosius, kaip gali tapti tikėjimo mokytojais šiose situacijose?
Pasak pranešėjo, dvasininkų pamoksluose ir katechezėse yra ryškus „etinio mokymo stilius“, šimtmečius ženklinęs krikščioniškąjį mokymą, tačiau šiandien tapęs, kaip liudija paplitęs nepasitenkinimas Dievo tautos tarpe, nepakankamu.
„Gyvename re-evangelizavimo laikotarpiu, todėl būtina iš naujo apmąstyti esminius dalykus, reikalingus naujajai evangelizacijai, skirtai postkrikščioniškos skaitmenizuotos kultūros kartai“, – tvirtina jis. Daugelio požiūriu, pasak jo, kunigų formacija atspindi laikotarpį prieš Vatikano II Susirinkimą. Seminaristų rengimas derinamas prie tokios socialinės krikščionybės aplinkos, kokios jau nebėra. Naujame kontekste, kuriame trūksta pradinio krikščioniško įvedimo, pamokslavimas apie reikalavimus, kad ir gerus, ar apie dalykus, kurių reiktų atsisakyti, skamba kaip moralizavimas. Kaip kalbėti apie gyvenimą santuokoje kartai, kuri nesuvokia Krikšto sakramento? Sakramentinę santuoką galima vaisingai išgyventi tik kaip Krikšto tęsinį.
Kaip sutinkami krikščioniškame mokyme dažnai minimi žodžiai „pareiga“ ar „įsipareigojimas“ tos kartos, kuri yra paveikta komercinių stereotipų skleidžiamos antropologijos, keliančios nepakankamumo, nesugebėjimo gyventi, pažeidžiamumo nerimą?
„Turime išmokti ugdyti be kaltės jausmo naudojimo“, – tęsė kun. F. Rosini, pasak jo, kaltės jausmo svertas yra su begalybės troškimu, kuris yra žmogaus pašaukimas į dieviškąjį gyvenimą, nesuderinama priemonė. Jis sako, kad turime grįžti prie pradinio krikščioniško skelbimo – kerygmos – apie Dievo malonę ir galingus darbus.
„Reikia naujos ugdymo ir formacijos paradigmos, kuri būtų laisva nuo mechaniškai kaltinančių kategorijų ir remtųsi dvasinio gyvenimo biologija – tai yra tuo, kas yra vaisinga pagal Dvasią. Auginti, saugoti ir maitinti Krikšto gyvenimą remiantis teigimu, o ne neigimu, yra sveikos ir gyvybę teikiančios krypties taisyklės“, – sakė pranešėjas cituodamas Šventojo Rašto eilutes, ypač iš apaštalo Pauliaus laiškų ir Apaštalų darbų. Jei Evangelijos pasakoja, kaip mokiniai gauna tikėjimo turinį iš Viešpaties, tai kituose Naujojo Testamento raštuose skaitome, kaip jau jie patys, gavę Šventąją Dvasią, perduoda tai, kas iš tiesų yra Evangelijos turinys – Kristaus žmonėms dovanotas dieviškasis gyvenimas.
„Ką mums dera skelbti? Ką galime pasiūlyti? Tai, kad „kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17). Bažnyčia skelbia naują kūrinį. Nustoję skelbti naują gyvenimą ir naują kūrinį Kristuje pasmerkėme save skelbti tik etinį krikščionybės aspektą“, – pabrėžė kun. F. Rosini tęsdamas savo mintis apie tai, kaip kunigų formacija gali padėti jų misijai ugdyti ir mokyti, ypač šeimų aplinkoje. Tačiau, patikslino pranešėjas, pagrindiniai tikėjimo perdavėjai – kaip sakoma pačioje Krikšto liturginėje formulėje – yra tėvai, o ne parapija. Pastaroji ugdo ir suburia tikinčiuosius, tačiau jų negimdo. „Arba formuosime jaunavedžius taip, kad jie galėtų būtų mažomis namų bažnyčiomis, arba kitoje kartoje krikščionybės nebeliks“, – dar kartą naujos pedagogikos būtinybę pabrėžė jis pridurdamas: „Mes skelbiame ne pareigą, o grožį, patį didžiausią, didesnį už tą, kurį siūlo pasaulis. Mums nereikia gėdytis, kad esame krikščionys, nes tai, ką turime daryti, yra tiek pat nuostabu ir spinduliuoja, kaip ir Dievo šlovės šviesa“. (RK / Vatican News)
