Kard. P. Parolinas. Nesukursime nieko teigiamo paprasčiausiai ilgėdamiesi praeities
Europa nėra geografinėmis sienomis apibrėžtas darinys, bet tikrovė, kurią vienijo ir tebevienija bendros vertybės.
„Reikia iš naujo atrasti tai, kas mus vienija. Turime atgaivinti tai, kas padarė mus tokiais, kokie esame. Esu įsitikinęs, kad Europos Sąjungai reikalingos reformos, kad ji nenusmuktų, tapdama ne tik puolimų iš išorės, bet ir vidinių nesutarimų auka. Ne kartą tarptautinių krizių metu, net ir tų, kurios, deja, įvyko prie mūsų sienų, Europa nesugebėjo kalbėti vienu balsu. Turime atgaivinti tautose priklausymo Europai jausmą, o tuose, kurie vadovauja – suvokimą, kad būtini bendri veiksmai, nenusisukant nuo principų, kuriais grindžiama pati Europos Sąjunga“, – pažymėjo kardinolas.
„Kiek konkretus ir aktualus yra krikščionių indėlis į bendrą Europos projektą? Tai atviras klausimas. Manau, kad tikinčiųjų indėlis yra esminis: pirmiausia pagalvokime apie gyvybės ir žmogaus orumo vertę, religijos laisvę, siūlymus dėl dabartinės ekonominės ir finansinės sistemos korekcijų pagal Bažnyčios socialinės doktrinos principus, kūrinijos išsaugojimą. Šiandien pirmiausia pagalvokime apie taikos vertę, kurią taip atkakliai primena Petro įpėdiniai“, – kalbėjo kardinolas atsakydamas į klausimą apie Europos šaknis. Nors nuoroda į jas, kurių taip troško šv. Jonas Paulius II, buvo atmesta, vis dėlto svarbiausia ne paminėjimas dokumente, o tai, ar šios šaknys yra gyvos.
„Diplomatija yra to, kas įmanoma, menas. Ji niekada negali veikti pagal iš anksto nustatytas, iš viršaus primestas schemas arba remtis abstrakčiomis doktrinomis. Visada reikia pradėti nuo tikrovės, net jei ji mums nepatinka, net jei neatitinka mūsų lūkesčių, net jei kartais kelia baimę“, – pastebėjo Popiežiaus valstybės sekretorius atsakydamas į klausimus apie Šventojo Sosto diplomatiją ir nuncijų darbą. Pasak kardinolo, negalime sukurti nieko teigiamo paprasčiausiai ilgėdamiesi praeities: esame pašaukti gyventi dabartimi, savo dabartimi, tokia, kokia ji yra, darydami viską, kas įmanoma, kad ją pakeistume, transformuotume, niekada nepasiduodami.
Toliaregiškumas reiškia gebėjimą žvelgti toliau už savo nosį, suprasti pasekmes, kurias mūsų šiandieniniai sprendimai turės ateities kartoms. Politikos srityje tai reiškia ieškoti sprendimų, kurie būtų nukreipti į bendrąjį gėrį, nebūtų skirti vien siekiui laimėti ateinančius rinkimus. Diplomatijos srityje tai reiškia siekti – bent jau stengtis siekti – sprendimų, kurie užtikrintų ilgalaikę taiką, gerbiančią visų teises ir gėrį. Sveikas realizmas reiškia veikti atsižvelgiant į realybę tokią, kokia ji yra, o ne remiantis neįgyvendinamomis idėjomis. Tai reiškia numatyti galimus rezultatus ir žingsnis po žingsnio stengtis jų siekti.
„Šventasis Sostas ir toliau įsitikinęs Jungtinių Tautų svarba bei jas remia manydamas, kad tarptautinės organizacijos yra būtinos siekiant apriboti stipriausiojo logiką. Deja, tiesa, kad yra nepasitikėjimo ir kad veto teisė suvaržė JT galimybę įsiterpti konfliktų situacijose, tačiau negalime pasiduoti ir nuo teisės jėgos pereiti prie jėgos teisės“, – pabrėžė kardinolas P. Parolinas. Pasak jo, Šventasis Sostas apsvarstė kvietimą tapti Taikos tarybos Gazos reikalams, inicijuotos JAV prezidento, nariu, tačiau dėl išskirtinio Šventojo Sosto tarptautinio statuso negalėjo jo formaliai priimti. Tačiau Šventasis Sostas palaiko ryšius su Tarybai priklausančiomis šalimis, nes nori padaryti tai, kas įmanoma dėl taikos, glaudžiai bendradarbiaudamas su Katalikų Bažnyčia Šventojoje Žemėje. Nepaisant visų ribų, Taikos taryba bent mėgina kažką daryti po civilių žūčių, kurias matėme Gazoje, ir būtų galima paklausti, kokių kitų iniciatyvų ir mėginimų imtasi. Būtinas ir pačių palestiniečių dalyvavimas, nes negalima nuspręsti Gazos ruožo likimo be teisėtų jo gyventojų, Palestinos valstybės piliečių. Palestinos aneksija prieštarautų JT rezoliucijoms ir pamatiniams teisingumo principams. (RK / Vatican News)
