Sinodo grupių ataskaitos: dėmesys vargstantiesiems ir šeimos iššūkiams Afrikoje
Norėdamas, kad kai kurios per sinodą diskutuotos temos būtų toliau gilinamos, popiežius Pranciškus sudarė 10 grupių, kurios dabar jau baigia savo darbą. Pastarosiomis savaitėmis buvo paskelbtos trijų darbo grupių – trečiosios, svarsčiusios klausimus, susijusius su Bažnyčios misija skaitmeninėje aplinkoje, ketvirtosios, skirtos kunigų ugdymui, ir penktosios, nagrinėjusios moterų vaidmenį, – galutinės išvados. Dabar skelbiama antrosios darbo grupės, kurios tema buvo „Klausytis Žemės vargstančiųjų balso“, ataskaita. Savo galutines išvadas taip pat pateikė Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SCEAM) komisija, nagrinėjusi poligamijos iššūkius Bažnyčios sielovadai.
Visa Bažnyčia turi padėti vargstantiesiems
Antrosios darbo grupės „Klausytis Žemės vargstančiųjų balso“ ataskaitos įvade Tarnystės integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas kardinolas Michaelas Czerny pabrėžia, kad įsiklausymas į vargstančiųjų balsą yra ne vien pastoracinė strategija, bet esminė mūsų tikėjimo dalis, kurios pagrindas yra artimo meilės įsakymas ir gerojo samariečio pavyzdys. Ataskaitoje pabrėžiama, kad skurdas pasaulyje yra susijęs ir su ekologijos krize, tad į šias sąsajas turi būti atsižvelgiama ieškant sprendimų. Ataskaitoje primenama, kad skurdo ir ekologinės krizės akivaizdoje įsipareigoti turi visa Bažnyčia, o ne tik jos specializuotos struktūros. Taip pat siūloma plėtoti teologiją, kuri gimtų iš vargstančiųjų patirties, labiau įtraukti pažeidžiamų bendruomenių atstovus į Bažnyčios mokymo formavimą. Didelis dėmesys skiriamas ugdymui, kurio programos turėtų apimti socialinės tikrovės analizę. Sinodinė Bažnyčia, pabrėžiama šios darbo grupės ataskaitoje, turi tapti įsiklausymo į kenčiančiųjų balsą ženklu pasaulyje.
Poligamijos iššūkis Evangelijos skelbimui Afrikoje
Kitą antradienį paskelbtą ataskaitą parengė Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SCEAM) sudaryta komisija, nagrinėjusi su poligamija susijusius klausimus Afrikos kultūriniame ir religiniame kontekste. Ataskaitoje pabrėžiama, kad Afrikos kultūrose visuotinai pripažįstamas šeimos sakralumas ir jos reikšmė bendruomenei, o vaikai laikomi bene akivaizdžiausiu Dievo palaiminimo ženklu. Tuo pat metu pripažįstama, kad ir poligamijos reiškinys turi gilias istorines ir kultūrines šaknis. Ataskaitoje taip pat pateikiama biblinė ir doktrininė refleksija: nors Senajame Testamente poligamija buvo toleruojama, Naujasis Testamentas atnešė naują požiūrį, skelbdamas santuokos vienumą ir neišardomumą. Tad krikščioniškoji santuoka yra iš prigimties monogaminė, ir dėl to Bažnyčia negali pripažinti poligamijos. Poligamiškai gyvenantiems katechumenams negali būti teikiamas Krikšto sakramentas, kol jie laisvai nepasirenka monogamijos.
Vis dėlto ataskaitoje pabrėžiama, kad poligamiškai gyvenantys žmonės turi būti ne atstumiami, bet kantriai ir pagarbiai palydimi. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas moters orumui. Visa sielovadinė veikla šiame kebliame kontekste turi būti įkvėpta Kristaus gailestingumo. Ataskaita baigiama raginimu laikyti atviras Bažnyčios duris visiems žmonėms, gyvenantiems dvasiniuose ir egzistenciniuose paribiuose.
Skelbiant dar dviejų grupių ataskaitas pabrėžiama, kad šie du dokumentai, nors ir nagrinėja skirtingas temas, atspindi bendrą sinodinį kelią – Bažnyčia yra ir turi būti įsiklausanti, įžvalgi ir palydinti. Būdama ištikima Evangelijai, ji turi ieškoti būdų atsakyti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius ir būti arti kiekvieno žmogaus. (jm / Vatican News)
