Gavėnios pamokslas Vatikane: laisvė ir džiaugsmas pagal šv. Pranciškų
Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventumas – tai ne kokių nors nepaprastų darbų ir išskirtinių aplinkybių rezultatas, sakė pamokslininkas. Priešingai, Pranciškaus šventumas gimė iš gebėjimo priimti Dievą ir leistis jo vedamam per konkrečią, dažnai vargingą, kiekvienos dienos tikrovę. Tėvas Pasolini paminėjo tikėjimo išmėginimą, su kuriuo Pranciškui teko susidurti paskutiniaisiais gyvenimo metais: jo įkurtas Mažesniųjų brolių ordinas augo ir keitėsi, o pats Pranciškus vis sunkiau jame atpažino pradžioje jį įkvėpusią dvasią. Porciunkulėje jis jautėsi atstumtas, nereikalingas, netgi laikomas kvaileliu. Tačiau ši patirtis dar labiau sustiprino Pranciškaus įsitikinimą, kad niekas žmogaus gyvenime nevyksta be Dievo valios. Ši patirtis, anot tėvo Pasolini, atskleidžia gilų krikščioniškojo gyvenimo paradoksą: didžiausias džiaugsmas gimsta ne tada, kai viskas sekasi, bet tada, kai žmogus išlaiko ramybę ir pasitikėjimą net atstūmimo ir pažeminimo akivaizdoje.
Mes, žmonės, dažnai džiaugsmą tapatiname su sėkme ir pripažinimu, tačiau Evangelija mums rodo kitą kelią. Tikrąją laimę teikia ne tos gyvenimo situacijos, kai pabėgame nuo tikrovės ir išvengiame skausmo, bet kai sugebame ramiai priimti gyvenimą, net jei jis žeidžia. Pasak pamokslininko, būtent šią žinią skelbia Kristus savo Palaiminimais. Mes kartais Palaiminimus suprantame kaip pažadą ateičiai, tačiau iš tiesų jie kalba apie kiekvieno žmogaus dabartį. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią, jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 1). Šie žodžiai griauna iliuziją, jog laimė priklauso nuo pasiekimų ar sėkmės. Palaiminimai kviečia ne herojiškai siekti to, kas nepasiekiama, bet nuolankiai priimti tai, kas mums duota, ramiai gyventi savo gyvenimą, net jei tai kainuoja daug pastangų, jei tenka susidurti su vienatve, nesupratimu ar net persekiojimais. Tai, pasak pamokslininko, yra Evangelijos šerdis ir būtent šią tiesą gyvenimo pabaigoje labai aiškiai suvokė šv. Pranciškus, jos teikiamą dvasios ramybę vadindamas „tobulu džiaugsmu“.
Vienas ryškiausių šv. Pranciškaus dvasinio brandumo ženklų buvo jo santykis su mirtimi. Pamokslininkas priminė garsiąją „Saulės giesmės“ citatą, kurioje Pranciškus mirtį vadina „seserimi“. Tai ne poetinė metafora ar mėginimas sušvelninti tikrovę, bet ilgos vidinės kelionės vaisius. Šv. Pranciškus mirė aiškiai suvokdamas svarbiausią dalyką: kad gyvenimas – toks, koks jis yra, – tai didžiausia žmogui suteikta dovana, o leidimasis būti mylimam – tai didžiausia laisvė.
Baigdamas meditaciją tėvas Pasolini sakė, kad šv. Pranciškaus kelias iš tiesų yra labai paprastas ir skirtas visiems. Jis veda į gyvenimo pilnatvę, kurią Evangelija žada kiekvienam pakrikštytajam. Tai laisvė, gebėjimas mylėti ir įveikti skausmą nepalūžtant. Tai malonė, kuri nėra abstrakti ar nepasiekiama, bet reali ir prieinama kiekvienam žmogui. „Tai malonė, leidžianti atpažinti kiekvienoje tikrovėje – net ir mirtyje – Tėvo veidą, kuris niekada mūsų neapleidžia“, – sakė tėvas Roberto Pasolini.
Penktadienio ryto susitikimu buvo užbaigtas keturių tradicinių gavėnios pamokslų Vatikane ciklas. Ateinantį penktadienį – Didįjį penktadienį – Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Roberto Pasolini OFM cap. sakys homiliją Šv. Petro bazilikoje per popiežiaus Leono XIV vadovaujamas Kristaus Kančios pamaldas. (jm / Vatican News)
