Gavėnios pamokslas Vatikane: misija pagal šv. Pranciškų
Pamokslininkas pabrėžė, kad atsivertimas ir brolystė nėra galutinis tikslas, bet savo pilnatvę jie pasiekia tik misijoje. Pranciškaus suburtoje pirmojoje brolių bendruomenėje natūraliai gimė troškimas savąja Evangelijos patirtimi dalytis su kitais. Pasikartojo tas pats, kas atsitiko ir su pirmaisiais Kristaus mokiniais. Sutikę Viešpatį, pabuvę kartu su juo, mokiniai negali pasilikti to, ką gavo, tik sau, bet dega troškimu dalytis su kitais. Pasak tėvo Pasolini, tikroji evangelizacija visada gimsta ne iš žodžių, bet iš gyvenimo ir bendrystės. Antra vertus, žmogus negali autentiškai kalbėti apie tai, ko pats nėra patyręs.
Šv. Pranciškaus pasirinkimas liudyti, o ne tik skelbti žodžiais, buvo ne strategija, bet gili teologinė nuostata. Kristus – tai ne informacija, kurią reikia perduoti, bet slėpinys, atsiskleidžiantis gyvenime. Dėl to ir evangelizavimo misija – tai ne žinios skelbimas, bet dalijimasis gyvenimu. Jei Kristaus slėpinys tampa matomas žmoguje, jis pradeda veikti ir kitus – ne dėl įtikinamų argumentų, bet dėl naujo, pasikeitusio gyvenimo.
Pamokslininkas priminė popiežių Benedikto XVI ir Pranciškaus dažnai kartotus žodžius, kad Dievo karalystė auga ne dėl prozelitizmo, bet per nuoširdų ir pagarbų bendravimą, per gyvenimo pavyzdžio patrauklumą. Tikras krikščioniškasis liudijimas ne slopina kito laisvę, bet ją pripažįsta ir skatina. Evangelijos skelbimas neturi užkrauti naštos, bet turi atverti naujas erdves. Pasak pamokslininko, būtent tokios Bažnyčios šiandien reikia pasauliui.
Svarbi evangelizavimo dalis, tęsė tėvas Pasolini, yra gebėjimas klausytis. Šv. Pranciškus mums duoda autentiško dialogo su kitu pavyzdį: tikras dialogas įmanomas tik gerbiant kito žmogaus laisvę ir pripažįstant Dievo veikimą jame. Šia prasme evangelizacija – tai ne turėti atsakymus į visus klausimus, bet kantriai palydėti kitą žmogų ir laukti, kol klausimai kils jo širdyje. Prisikėlusio Kristaus liudytojai neturi visų atsakymų, bet moka gyventi su savo klausimais, priima savo silpnumą ir kasdien mokosi iš Kristaus. Tokie žmonės su nuolankumu eina kartu su kitais, dalydamiesi gyvenimo našta.
Šio penktadienio meditacijoje tėvas Roberto Pasolini priminė garsųjį epizodą iš šv. Pranciškaus gyvenimo – jo susitikimą su sultonu. Pranciškus nuo pat jaunystės troško atiduoti savo gyvenimą dėl kažko didingo. Šis vidinis troškimas paskatino jį 1219 m. keliauti į Šventąją Žemę kartu su kitais Penktojo kryžiaus žygio dalyviais. Pranciškus galiausiai atsidūrė krikščionių stovykloje Nilo deltoje Egipte. Tai buvo karo, įtampos ir neapykantos kupina vieta, kur susidūrė skirtingi pasauliai. Sulaukęs paliaubų, Pranciškus kartu su vienu bičiuliu peržengė fronto liniją ir nuvyko į musulmonų stovyklą. Sargybiniai juos suėmė, primušė ir sukaustė grandinėmis. Tačiau Pranciškus nepalūžo, atkakliai prašė būti nuvestas pas sultoną. Tai, kas tada nutiko, stebina iki šiandien, sakė pamokslininkas. Nedaug trūko, kad Pranciškus taptų kankiniu, ko, beje, jis ir troško. Tačiau iš tiesų įvyko pagarbos ir svetingumo kupinas susitikimas. Sultonas priėmė Pranciškų kaip Dievo žmogų, įdėmiai jo klausėsi, o atsisveikindamas paprašė, kad Pranciškus už jį melstųsi.
Kaip suprasti šį įvykį, klausė pamokslininkas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad neįvyko nieko ypatinga: sultonas neatsivertė į krikščionybę, Pranciškus netapo kankiniu. Tačiau būtent pats susitikimas čia buvo svarbiausia. Pranciškus neatėjo su iš anksto parengta kalba ar siekiu įtikinti. Jis nesistengė primesti savo tiesos, bet stojo prieš kitą žmogų tokį, koks jis yra. Ir būtent tokia laikysena viską pakeitė. Šiuo atveju tikrasis stebuklas buvo tai, kad karo apsuptyje du žmonės sugebėjo iš tikrųjų susitikti ir išsiskirti taikoje. Įvyko tai, ko neįmanoma pamatuoti sėkmės ar nesėkmės kategorijomis.
Evangelija skelbiama ne tam, kad būtų kas nors laimėta, sakė pamokslininkas baigdamas trečiąją gavėnios meditaciją. Evangelija skelbiama tam, kad įvyktų susitikimas. Evangelizuoti – tai ne bet kokia kaina panaikinti atstumą, bet gerbti skirtingumą kaip erdvę, kurioje veikia Dievas. (jm / Vatican News)
