Gavėnios pamokslas Vatikane: brolystė pagal šv. Pranciškų
Šių metų gavėnios meditacijų ciklas yra įkvėptas Pranciškaus Asyžiečio dvasinio palikimo, nes šiemet sukanka 800 metų nuo šio šventojo mirties. Per pirmąjį susitikimą prieš savaitę buvo kalbama apie atsivertimą pagal šv. Pranciškų. Antrosios meditacijos tema – brolystė.
Iš pradžių priminęs praėjusios savaitės meditaciją, tėvas Pasolini pabrėžė, kad Pranciškui atsivertimas nebuvo vienišai išgyvenama patirtis. Kaip pats šventasis liudija, nuo pat pradžių Viešpats jam „davė brolių“, ir ši pačiam Pranciškui netikėta dovana nulėmė jo gyvenimo kelią.
Pranciškus iš pradžių neplanavo steigti vienuolių bendruomenės. Tačiau atsiradus pirmiesiems bendražygiams jam teko klausti, kokia yra Dievo valia. Pranciškus ir pirmieji broliai, atsivertę Šventąjį Raštą, suprato, kad turi gyventi pagal Evangeliją – tai yra savo rankomis užsidirbti duoną, ištikimai laikytis bendrystės su visa Bažnyčia, skelbti atgailą ir derinti atsiskyrėlišką gyvenimą su buvimu tarp žmonių. Taip gimė pirmoji pranciškonų bendruomenė.
Nors žiūrint į brolių pranciškonų istorijos pradžią gali atrodyti, kad viskas buvo paprasta, iš tikrųjų, pabrėžė pamokslininkas, brolystę reikia kantriai kurti. Žmogui nėra lengva kitą žmogų pripažinti broliu. Šventasis Raštas labai realistiškai kalba apie žmonių santykius. Pradžios knyga pasakoja apie Kainą ir Abelį – apie pačioje žmonijos istorijos pradžioje įvykusią brolžudystę. Pasak tėvo Pasolini, šis pasakojimas ragina mus sąžiningai pripažinti, kad Kaino istorija – tai tam tikra prasme kiekvieno žmogaus istorija. Visiems iš mūsų gresia pavojus užsisklęsti, leisti nuoskaudai pastūmėti į svetimumą, o svetimumui – netgi į smurtą.
Tikroji brolystė gimsta tada, kai žmogus nustoja kaltinti kitus ir pripažįsta, kad ir jis pats gali tapti blogio priežastimi. Suvokimas, kad kiekvienam iš mūsų gresia Kaino nusikaltimas, yra ne kelionės pabaiga, bet pradžia. Šv. Pranciškus sakydavo, kad akivaizdžiausias gyvenimo pagal Evangeliją ženklas yra gailestingumas suklydusiam broliui.
Pamokslininkas pastebėjo, kad dažnai manoma, jog kelias į šventumą priklauso nuo to, ką gera padarome kitiems. Tačiau šv. Pranciškus kviečia pažvelgti ir kitaip: kartais atsivertimas prasideda nuo to, ką kiti bloga padaro mums. Įžeidimas ar žaizda gali tapti mums išmėginimu, kuris paskatina atsivertimą. Broliškas gyvenimas nėra sudarytas vien iš gerų gestų ir malonių akimirkų. Jame neišvengiamos nesusipratimų, nuoskaudų ir sunkumų patirtys. Būtent tokiomis akimirkomis atsiveria galimybė atsisakyti keršto ir pasirinkti atleidimą, leisti Dievo meilei veikti mūsų gyvenime.
Brolystės trokšta ne vien tikintieji ir ne vien Bažnyčios nariai, toliau kalbėjo tėvas Roberto Pasolini. Visų laikų ir visų kultūrų žmonės svajoja apie sutaikintą brolišką gyvenimą. Tačiau brolystę įmanoma aiškiau suvokti ir greičiau pasiekti, kai žmogus yra atviras transcendencijai. Pripažinę Dievą visų Tėvu, matome, kad kiekvienas žmogus turi orumą, kurio negali panaikinti jokie kultūriniai, socialiniai ar religiniai skirtumai.
Todėl, pasak pamokslininko, ypač per šių metų gavėnią, kai pasaulyje matome tiek daug susipriešinimo, konfliktų ir karų, krikščionys yra kviečiami ne tik kalbėti apie brolystę kaip idealą, bet yra raginami ją priimti kaip dovaną ir kaip rimtą bei neatidėliotiną atsakomybę. (jm / Vatican News)
