Gavėnios pamokslas Vatikane: atsivertimas pagal šv. Pranciškų
Pirmojo susitikimo pradžioje pamokslininkas pranešė, kad šių metų gavėnios meditacijų ciklas bus įkvėptas Pranciškaus Asyžiečio dvasinio palikimo, nes šiemet sukanka 800 metų nuo šio šventojo mirties. Pamokslininkas taip pat pastebėjo, kad tradiciniai gavėnios penktadienių susitikimai kasmet vyksta Vatikane pasibaigus rekolekcijoms. Šių metų rekolekcijos rėmėsi kito didžiojo viduramžių šventojo – Bernardo Klerviečio – mokymu. Tėvas Pasolini priminė dvasinį tęstinumą tarp Bernardo Klerviečio ir Pranciškaus Asyžiečio: Bernardas mirė 1153 m., o Pranciškus gimė 1181 m., tad jų gyvenimus skiria mažiau nei trys dešimtmečiai. Tai tarsi simbolinis Evangelijos sekimo „estafetės perdavimas“ iš vienos kartos į kitą.
Šio penktadienio meditaciją tėvas Pasolini skyrė Pranciškaus Asyžiečio atsivertimo patirčiai ir pačiai atsivertimo sampratai. Tradicinė katechezė atsivertimą apibūdina kaip nusidėjusio žmogaus sugrįžimą pas Dievą. Moralinė teologija pabrėžia elgesio pasikeitimą, o asketinė tradicija – atgailos praktikas, kurios drausmina kūną ir valią. Tuo tarpu Šventasis Raštas atsivertimą nusako graikišku žodžiu metanoia, reiškiančiu proto ir širdies pasikeitimą. Tai reiškia, kad atsivertimas – ne vien gyvenimo krypties pataisymas, bet gilesnė vidinė transformacija. Pasak pamokslininko, atsivertimo esmė yra ne žmogaus valios pastangos, bet vidinio jautrumo pasikeitimas – naujas būdas matyti tikrovę. Tačiau tokia transformacija nesumenkina žmogaus valingų pastangų svarbos, bet padaro jas autentiškesnes, laisvesnes ir džiugesnes.
Kalbėdamas apie Pranciškaus patirtį pamokslininkas priminė, kad šventasis garsėjo radikaliu evangeliniu neturtu. Pranciškaus raštuose ir amžininkų liudijimuose apie jo gyvenimą ir mokymą neturtas niekada nėra atskirtas nuo nuolankumo. Pagal Pranciškų, šios dvi dorybės turi tą patį šaltinį – Dievo Įsikūnijimo slėpinį. Neturtas ir nuolankumas yra paties Kristaus – įsikūnijusio ir nukryžiuoto Dievo – bruožai. Šiomis dviem dorybėmis turi gyventi ir žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Iš šios patirties kyla ir Pranciškaus suvokimas, kad Dievo sukurtame pasaulyje privilegijuota vieta priklauso mažiesiems. Būtent dėl to Pranciškus norėjo, kad jo sekėjai vadintųsi „mažesniaisiais broliais“. Tai, pasak pamokslininko, yra ir nuolankumo išraiška, ir kartu labai konkreti žinia, kad turime gyventi ne užimdami visą įmanomą gyvenimo erdvę, bet palikdami vietos kitiems.
Šio penktadienio meditacijoje pamokslininkas pabrėžė ir kitą svarbų atsivertimo aspektą – jis niekada nesibaigia. Žmonės dažnai įsivaizduoja atsivertimą kaip vienkartinį momentą – radikalų sprendimą atmesti nuodėmę, pasikeisti ir toliau jau eiti šventumo keliu. Tačiau iš tiesų dvasinis gyvenimas yra daug sudėtingesnis ir reikalauja kasdienio darbo. Šis darbas negali būti nei atidedamas, nei patikėtas kitiems – kiekvienas žmogus, suvokiantis save kaip Dievo vaiką, yra asmeniškai atsakingas už nuolatinį širdies atsivertimą. Pamokslininkas meditaciją užbaigė žodžiais, kuriuos gyvenimo pabaigoje kartodavo Pranciškus Asyžietis: „Broliai, imkimės sekti Viešpačiu, nes iki šiol dar nedaug pažengėme.“ (jm / Vatican News)
