Apie asmeninių ordinariatų ypatingą dalyvavimą Bažnyčios misijoje
Iš Anglikonų Bažnyčios į Katalikų Bažnyčią pereinančioms bendruomenėms tikintiesiems skirti asmeniniai ordinariatai – t. y. eilinėms vyskupijoms tolygios bažnytinės jurisdikcijos, veikia nuo 2009 metų, kai jas apaštališkuoju laišku Anglicanorum Coetibus įsteigė popiežius Benediktas XVI. Š. m. kovo mėnesio pradžioje Vatikane vyko šių ordinariatų vyskupų ordinarų plenarinis susirinkimas. Jo metu kardinolas Victoras Fernadezas, Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas, paprašė ordinarų apibūdinti gyvo paveldo patirtį, kuri sudaro ordinariatų šerdį.
Vyskupai atkreipė dėmesį, kad nepaisant ordinariatus ir jų bendruomenes skiriančio didžiulio geografinio atstumo (tarp Anglijos, Amerikos, Kanados, Australijos ir Japonijos), jas vienija pagrindinė bendra tapatybė. Ji yra įsišaknijusi bendrame Kristaus sekimo kelyje, kuris juos atvedė į visišką bendrystę su Katalikų Bažnyčia. Ordinariatų tikintieji Evangeliją priėmė Anglikonų Bažnyčioje, o įžengdami į visišką bendrystę su Katalikų Bažnyčia jie ją praturtino. Dabar šie anglikonų tradicijos elementai yra išgyvenami bendrystės su katalikais pilnatvėje.
Ordinarai įvardijo kelis ordinariatams būdingus dvasinio ir pastoracinio paveldo bruožus, kuriuos pripažino kaip „į ateitį žvelgiančią gyvą tikrovę, perduodančią tikėjimą ateities kartoms“. Pasak ordinariatų ganytojų, „iš anglikonybės paveldėtas paveldas ne tik parengia priimti bendruomenes ir asmenis į visišką bendrystę, bet ir formuoja jų ypatingą dalyvavimą Bažnyčios misijoje ateityje“.
Ordinariatams būdingas ypatingas bažnytinis etosas, susijęs su gebėjimu priimti atsivertusius į katalikų bendriją, išsaugant jų dvasinės istorijos unikalumą; evangelizavimas per grožį, vedantis į Dievą per pamaldas, sakralinę muziką ir dailę; dėmesys vargdieniams – Jėzaus ieškojimas tarp vargšų; ryšys tarp dalyvavimo pamaldose ir kasdienio gyvenimo – kone vienuolinis liturginis ritmas, būdingas angliškajam dvasingumui. Vienas iš esminių aspektų yra bendruomeninė Valandų liturgija, suvokiama kaip visos Dievo tautos malda; šeima ir „namų bažnyčia“, kurioje mokomasi pamatyti, klausytis, medituoti ir įsisąmoninti Dievo Sūnaus slėpinį Šventojoje Šeimoje, pagal kurią šeima suprantama kaip pirmoji vieta, kurioje perduodamos tikėjimo tiesos ir pagal jas gyvenama; Šventuoju Raštu pagrįstos homiletikos tradicija, akcentuojanti, kad intelektualinis penas yra dvasinio peno dalis. Be to, susitikimas su Kristumi per liturgijos grožį ir žodžio skelbimas yra suprantami ne kaip atskiros tikrovės, o kaip dvi to paties susitikimo dimensijos; atgailos Sakramentui būtinas dvasinis palydėjimas. Pasak ordinarų, visa tai kartu sudėjus leidžia suprasti, kad Įsikūnijimo slėpiniui ordinariatų išsaugotame pavelde skiriama centrinė vieta. (SAK / Vatican News)
