Popiežiaus apeigų vargonininkas apie šventą įtampą prieš apeigas
„Bažnyčios muzikinė tradicija yra neįkainojamos vertės turtas, pranokstantis kitas meno formas“; „Bažnytinės muzikos turtai tebūnie kuo rūpestingiausiai saugomi ir puoselėjami“; „Lotyniškojoje Bažnyčioje tebūnie didžiai vertinami vamzdiniai vargonai kaip tradicinis muzikos instrumentas, kurio garsai pajėgia įstabiai padidinti Bažnyčios apeigų žavumą ir galingai kelti dvasią į Dievą ir dangų“, – nurodoma Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“ (žr. 112–120 sk.).
Ilgą sakralinės vargoninės muzikos tradiciją – oficialaus bazilikos vargonininko pareigos minimos jau 1499 m. – šiandien Šv. Petro bazilikoje tęsia ispanų kilmės vargonininkas Josepas Solé Collas, gimęs 1974 m. Kone per kiekvienas popiežiaus vadovaujamas Mišias, per Kalėdas ar Velykas transliuojamas visame pasaulyje, ant tyliai ar galingai gaudžiančių vargonų klavišų yra jo rankos.
Kaip keliose nedidelio Katalonijos Sabadelio miesto parapijose grojęs vargonininkas atsidūrė Romoje, lotyniškosios liturgijos tradicijos židinyje, ir tapo pagrindiniu Šv. Petro bazilikos vargonininku? Viską lėmė meilė vargonams ir liturgijai, 2026 m. vasario mėn. interviu katalikiškai vokiečių interneto svetainei „Katholisch.de“ ir keliomis kitomis progomis pasakojo ispanas.
Sabadelio parapijose jis pradėjo groti nuo keturiolikos metų. Baigęs Barselonos konservatoriją, gimtajame mieste gyveno, grojo ir mokė vietos muzikos mokykloje iki 30 metų amžiaus. 2003 m. gruodį apsilankė Romoje ir čia gavo vidinį postūmį atversti naują gyvenimo puslapį – už pusmečio sugrįžti čia jau kaip Popiežiškojo sakralinės muzikos instituto studentas. „Roma yra mano kelio ašis. Šis miestas mane sužavėjo: jo šviesa, istorija ir galimybė studijuoti didžiųjų meistrų originalius rankraščius buvo paskata, kuriai neįmanoma atspirti, gilinti savo tarnystės liturgijai pašaukimą“, – sako J. Solé Collas.
2004–2012 m. laikotarpiu jis bendradarbiavo su Švč. M. Marijos Didžiąja bazilika. 2005–2014 m, taip pat vargonavo Romos Šv. Lauryno už mūrų bazilikoje. Nuo 2009 m. periodiškai pradėjo vargonuoti Šv. Petro bazilikoje, nuo 2018 tapo nuolatiniu bendradarbiu, o 2021 m. buvo paskirtas pagrindiniu popiežiškųjų apeigų vargonininku. Galima pridurti, kad Šv. Petro bazilikos chore sutiko savo būsimą žmoną – Mariją Eugeniją iš Meksikos, su kuria susilaukė dviejų vaikų. Abu vaikai gieda garsiajame Siksto koplyčios vaikų chore. Apžvelgus visą šį kelią, galima pasakyti, kad groti Šv. Petro bazilikoje yra svajonių darbas, pastebi „Katholisch.de“ žurnalistas.
„Be abejonės! Bet tai yra svajonė, kuri reiškia didžiulę atsakomybę. Groti po Michelangelo kupolu yra ne tik muzikinis pasirodymas, bet ir toli už bazilikos sienų siekiantis maldos veiksmas. Popiežiaus apeigos transliuojamos visame pasaulyje, jų muzika pasiekia milijonus žmonių. Jaučiu didelę pareigą rodyti meninį meistriškumą, nes grožis yra svarbiausia evangelizacijos forma. Mano kolegos iš Siksto koplyčios choro ir aš suprantame, kad mūsų tarnystės kokybė gali pakylėti klausytojų širdis visame pasaulyje“, – pastebi vargonininkas. Galima kalbėti apie prestižą groti Šv. Petro bazilikoje, tačiau sakralinėje muzikoje „pripažinimo“ sąvoka turi kitokią prasmę.
„Aš tai vertinu ne kaip trofėjų, kurį reikia demonstruoti, bet kaip pašaukimą tarnauti. Metai, praleisti Santa Maria Maggiore, buvo labai svarbūs, nes išmokė mane disciplinos ir tikslumo; šiandien mano vaidmuo Šventojo Tėvo liturginėse apeigose reikalauja, kad aš visą save – ir kaip muzikantas, ir kaip tikintysis – atiduočiau Bažnyčios tarnystei“, – sako J. Solé Collas.
Ar prieš apeigų pradžią nebūna baimės? Greičiau „šventa įtampa“, kurią kelia supratimas apie švenčiamus slėpinius, Šventojo Tėvo buvimas vos už kelių metrų ir žinojimas, kad girdi visas pasaulis. Reikia didžiulės koncentracijos ir maksimalaus tikslumo, pripažįsta vargonininkas. Kaip ir apskaičiavimo, kad bazilikoje aidas sugrįžta po 7–8 sekundžių. „Bet vos tik suskamba pirmasis akordas, muzika viską nustelbia ir baimė virsta energija“, – pasakoja jis.
Kaip situaciją keičia naujasis pontifikatas? Benediktas XVI, pasak vargonininko, atrodė „vienas iš mūsų“ – liturgijos teologas ir didelis sakralinės muzikos žinovas, pats skambinęs pianinu. Pranciškus taip pat mylėjo muzika, antra vertus, leido daugiau spręsti ir siūlyti kitiems. Atsižvelgiant į jo gimtąjį žemyną, Šv. Petro bazilikoje buvo atlikta Misa Criolla. Palengva pažindinamasi su Leonu XIV, tačiau, anot Josepo Solé Collo, jau visi pamatė, kad popiežius mėgsta pats giedoti per Mišias ir gieda gerai. „Kiekvienos apeigos yra žingsnis pirmyn siekiant suprasti, kaip jo dvasingumas gali susipinti su mūsų tarnyste“, – pastebi pagrindinis Šv. Petro bazilikos vargonininkas. (RK / Vatican News)
