Baigiasi gavėnios rekolekcijos Vatikane
Rekolekcijos vyko Vatikano rūmų popiežiaus Pauliaus koplyčioje. Kiekvieną dieną pamokslininkas pateikdavo po dvi – rytinę ir popietinę – meditacijas, rekolekcijų dalyviai kartu dalyvaudavo Valandų liturgijoje, kiekviena diena baigdavosi eucharistine adoracija.
Rekolekcijos pradėtos gavėnios prasmės apmąstymu. Vyskupas pabrėžė, kad šis liturginis laikotarpis veda mus į „nuo pertekliaus apvalytą erdvę“, kurioje lengviau atskirti esminius dalykus nuo antraeilių, veda į Kristaus dovanojamą ramybę.
Pamokslininkas meditacijose rėmėsi savo vienuolijos – cistersų – įkūrėjo šv. Bernardo Klerviečio mokymu. Šis XII amžiaus vienuolis garsėjo ne tik giliomis intelektinėmis įžvalgomis, bet ir sudėtingu, dinamišku temperamentu. Jo teologija brendo per asmenines patirtis, konfliktus ir išmėginimus. Suprasdamas, kad negali visiškai pasitikėti vien savo teisumu, Bernardas išmoko žavėtis gailestinguoju Dievo teisumu.
Vienoje iš pastarųjų dienų rekolekcijų konferencijų buvo kalbama apie pagalbą, kurios tikimės iš Dievo. Kaip suprasti Dievo artumą tada, kai žmogus šaukiasi Viešpaties ir, regis, jo malda lieka be atsako? Remdamasis Jobo knyga pamokslininkas kalbėjo apie tikėjimo išmėginimo patirtį. Dievo pagalba, anot jo, nėra epizodinis įsikišimas ar „avarinė tarnyba“, bet nuolat palaikantis artumas. Kančios ar krizės patirtis iš tiesų gali padėti giliau apmąstyti ir naujai suprasti Dievo artumo ir pagalbos slėpinį.
Per rekolekcijas svarstyta ir laisvės sąvoka. Vyskupas pažymėjo, kad šiandien ji dažnai tampa retoriniu įrankiu viešosiose diskusijose. Remdamasis šv. Bernardo įžvalgomis, rekolekcijų vedėjas aiškino, kad krikščioniškoji laisvė kyla iš Kristaus „Taip“ Tėvo valiai. Ji reiškiasi ne dominavimu, bet gebėjimu mylėti ir prisiimti atsakomybę. Kaip vieną rimtų kliūčių pamokslininkas, sekdamas šv. Bernardu, įvardijo žmogaus ambicingumą, kuris, kaip paslėptas virusas, gali sukelti veidmainystės ligą. Krikščioniškasis tiesos liudijimas yra įtikinamas tada, kai yra laisvas nuo liguisto ambicingumo ir įgauna konkrečias, gyvenimu patvirtintas formas.
Visas mūsų, kaip tikinčiųjų, gyvenimas veda į Dievo šlovės, kurios visuma šiandien dar yra nuo mūsų paslėpta, galutinį ir visišką apsireiškimą. Tačiau jau ir dabar mes savo veiduose turime įspaustą Dievo paveikslo grožį, kuris, nors gali būti aptemdytas, negali būti sunaikintas. Ši šlovė galutinai atsiskleis, kai atsidursime Dievo akivaizdoje, tačiau jau dabar ji perduodama per Bažnyčios gyvenimą, šventųjų liudijimą ir sakramentus, vienoje paskutinių rekolekcijų meditacijų apibendrino pamokslininkas. (jm / Vatican News)
