Ar gali pasauliečiai vadovauti Romos kurijos institucijoms?
Popiežiaus Pranciškaus sprendimas skirti pasauliečius ir vienuoles į vadovaujančias pareigas Romos kurijos dikasterijose, kurios tradiciškai buvo patikimos įšventintiems dvasininkams – vyskupams ar kardinolams, – laikomas vienu drąsesnių jo pontifikato žingsnių, rašo kardinolas. Šią naujovę popiežius grindė sinodiškumo principu, skatinančiu didesnį visų tikinčiųjų dalyvavimą Bažnyčios bendrystėje ir misijoje. Vis dėlto ne visi šiam sprendimui pritarė, nes jis keitė ilgametę tradiciją vadovavimo funkcijas Bažnyčioje sieti su šventimais. Kai kurie Bažnyčios nariai dabartinę praktiką vertina kaip galbūt laikiną ir tikisi, kad prasidėjus naujajam pontifikatui bus atkurtas glaudus ryšys tarp Šventimų sakramento ir valdymo tarnystės.
II Vatikano susirinkimas pabrėžia vyskupų tarnystės sakramentiškumą ir su juo susijusias tris – mokymo, šventinimo bei valdymo – funkcijas (tria munera). Tačiau, pasak kardinolo, nors Susirinkimas pabrėžė vyskupystę kaip savitą Šventimų sakramento laipsnį, tai nereiškia, jog šis sakramentas yra vienintelis bet kokio valdymo Bažnyčioje šaltinis.
Popiežiaus Pranciškaus paskelbta konstitucija Praedicate Evangelium, reformavusi Romos kuriją, numato, kad tam tikroms dikasterijoms gali vadovauti kompetentingi pasauliečiai ar pašvęstieji ne dvasininkai. Tokiose srityse kaip komunikacija, Vatikano valstybės administravimas, integralios žmogiškosios pažangos skatinimas ar šeimos, pasauliečių, vienuolijų bei apaštalinio gyvenimo draugijų reikalų tvarkymas sakramentiniai šventimai nėra būtina sąlyga kompetentingam vadovavimui. Galimas vaisingas dvasininkų, pasauliečių ir vienuolių bendradarbiavimas, į vadovų postus skiriant nebūtinai dvasininkus.
Kardinolas Marcas Ouellet primena, kad per visą Bažnyčios istoriją vienuolių ordinai ir įvairios pašvęstojo gyvenimo formos turėjo vidinę, su jų charizmomis susijusią valdžią. Todėl, jei popiežius paskyrė į dikasterijos vadovo postą moterį vienuolę ar pasaulietį, jis neperleido sau priklausančios jurisdikcijos dalies atsitiktiniam asmeniui, bet patikėjo atsakomybę kompetentingam ir patikimam žmogui, kurio tarnystė Romos kurijoje turi būti suprantama kaip dalies popiežiui priklausančios valdžios vykdymas.
Straipsnio autorius kardinolas Marcas Ouellet neabejoja, kad popiežiaus Pranciškaus žingsnis yra perspektyvus ir atitinka II Vatikano susirinkimo mokymą, raginantį ganytojus pripažinti pasauliečių tarnystes ir charizmas, kad visi bendradarbiautų bendrame Bažnyčios darbe. Toks požiūris padeda atkurti sielovadinę valdžios vykdymo sampratą, kuriai praeityje daug pakenkė klerikalizmas, karjerizmas ir privilegijų saugojimas. Pasak kardinolo, Bažnyčios augimas įmanomas tik tuomet, kai visi jos nariai, vedami meilės, bendradarbiauja pagal savo pašaukimus ir dovanas, kaip vieno Kūno nariai, susivieniję su Kristumi, kuris yra Galva. (jm / Vatican News)
