Apie nesuderinamumą, kurį suderina tikėjimas
Ekumeninės mistagogijos reikia tam, jog būtų galima padėti tikintiesiems atverti akis ir sąžines, kad atpažintų krikščionių bendrystės slėpinį, kurį jau dabar patiriame, su džiaugsmu skelbti susitaikymą, kurį padarė įmanomą Kristaus velykinė paslaptis, mokyti kaip atpažinti vilties ženklus vienybėje, kuri jau dabar yra mūsų tarpe, samprotauja Vatikano dienraščio l‘Osservatore Romano publikacijoje C. Blazques Casado. Anot jos, mes net nepastebime, ir tai galbūt yra didžiausia problema, kad jau dabar gyvename pasinėrę į bendrystę, kurioje vyksta mūsų dalijimasis su kitais, apsikeitimas malonėmis, kurios mus praturtina vardan mūsų brolių ir seserų gerovės.
Vienuolė augustinė užsimena apie šiuo metu bene visame pasaulyje vykstantį Maldos už krikščionių vienybę aštuondienį pažymėdama, kad tai svarbiausias ekumeninis renginys per kalendorinius metus, kurį Katalikų Bažnyčia palaiko nuo popiežiaus Leono XIII laikų XIX a. pradžioje. Aštuondienis – tai metas atsisakyti iliuzijų, karštai melstis, dalyvauti, įsijungti, džiaugtis draugyste su kitų konfesijų krikščionimis, kuriuos dar neseniai galbūt laikėme priešais, kad jaustume pagal Jėzaus širdį, Jėzaus, kuris troško vienybės savo mokiniams ir už tai meldėsi naktį prieš savo kančią.
Ses. C. Blazques Casado pasidalijo dviem ekumeninės reikšmės vaizdais iš pirmųjų Leono XIV popiežystės mėnesių, kurie, pasak jos, atrodo neužmirštami: pirmasis yra Leono XIV susitikimas su karaliumi Karoliu III, jų bendra malda Siksto koplyčioje. Jų maldos tema buvo kūrinija. Iš tiesų, širdis smarkiau suplaka iš žavesio dėl nesuderinamumo tarp Kūrėjo ir kūrinio – nesuderinamumo, kurį suderina tikėjimas tų, kurie pripažįsta esantys Kūrėjo mylimi, globojami ir išrinkti. Tokiu būdu po penkių šimtmečių kietos priešpriešos, nebendravimo ir atstumo popiežius ir Anglijos Bažnyčios galva kartu pripažino didžią tikėjimo tiesą: priešais Dievą visi esame maži.
Kitas vaizdas – įvykis maždaug po mėnesio – yra iš popiežiaus pirmosios kelionės į Turkiją, Nikėjoje, prie Antikos šventovės griuvėsių. Baltai dėvintis Leonas išsiskyrė iš jį lydėjusių kitų konfesijų dvasininkų, dėvinčių juodai. Popiežius savo poza ir rimtumu skleidė tarsi avinėlio švelnumą, tylų budrumą ir pasitikinčią drąsą tų, kurie priartėja prie „kito pasaulio“, tačiau pamato savo šaknis jame; juk visi mes ateiname iš Nikėjos – visi išpažįstame Nikėjos išpažinimą, paskelbtą prieš 1700 metų.
Pasak autorės, svarbu atminti šiuos įvykius, kuriems ir spauda skyrė didelį dėmesį, kad susimąstytume apie kelią, kuriuo nueita nuo Vatikano II susirinkimo iki dabar, kad už tai padėkotume, tai švęstume ir saugotume. Tačiau pernelyg apsipratome su tokio pobūdžio susitikimais ir žiniomis, nebesusimąstome apie jų reikšmę, gal dėl nuobodulio ar nuovargio, o gal ir dėl abejingumo nebesižavime jais. Mums reikia ekumeninės mistagogijos, kad susigrąžintume žavesį, nuostabą ir dėkingumą, nes ji mus vienija daugiau nei skiria, nes visi krikščionys dalijamės tuo pačiu Kristaus Krikštu. Per Krikštą esame įskiepyti į jo Kūną taip, kad be visų istorinių, dogminių, disciplininių skirtingumų, skirtingų konfesijų krikščionys esame Vieno Kūno nariai, susiję broliai ir seserys. Pamąstymas apie tai tikrai sujaudina, patikino augustinė ses. C. Blazques Casado. (SAK / VaticanNews)
