Užvertos apaštalo Šv. Pauliaus bazilikos Romoje Šventosios durys
Kardinolas, kalbėdamas Šventosios Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo sekmadienio Šventųjų Mišių dalyviams, pastebėjo, kad liturgijoje tai, kas užbaigiama, visuomet apima tam tikrą laikotarpį, tačiau Dievo gailestingumas yra atvertas mums nuolat. Dievas niekuomet neuždaro durų žmogui, o žmogus pašauktas žengti per jas.
Kardinolas J. Harvey’us homilijoje pastebėjo, kad Bažnyčią per Jubiliejų lydėję žodžiai „Viltis neapgauna“ itin įtaigiai aidi šventovėje, skirtoje apaštalo šv. Pauliaus atminimui. Paulius šiuos žodžius parašė savo laiške Romos bendruomenei būdamas kalinys. Jis rašė išgyvendamas didelį vargą – kalėjimą, persekiojimus, tariamą nesėkmę, tačiau laiške skelbia apie viltį, kuri nenuvilia, pažymėdamas, kad tai yra viltis, kuri labiau nei žmogaus galimybėmis kliaujasi ištikima Dievo meile. „Viltis neapgauna“ – tai iškalbus šūkis, tačiau visų pirma – tikėjimo išpažinimas, pažymėjo Šv. Pauliaus bazilikos už mūrų arkikunigas.
Šią dieną užveriamos Šventosios durys, pasak kardinolo, yra kur kas daugiau nei fizinis perėjimas. Jos yra dvasinis slenkstis, kvietimas kiekvienam atsisakyti visko, kas apsunkina širdį, ir įžengti į gailestingumo erdvę. Peržengti šį slenkstį reiškia pripažinti, kad išganymas ateina tik per nuolankų pasiaukojimą Kristui – vieninteliam, kuris gali suteikti galutinę prasmę mūsų gyvenimui, įveikiant pernelyg tvirtą įsitikinimą, kad mes tai galime patys.
Skelbdamas šį jubiliejų popiežius Pranciškus labai aiškiai patikino, kad viltis yra konkreti. Viltis eina per širdies atsivertimą, Susitaikymo sakramentą ir išlaisvinančią atleidimo patirtį. Tuo tarpu popiežius Leonas XIV, dabartinis Visuotinės Bažnyčios ganytojas, paaiškino, kad viltis atgyja tada, kai išdrįstame leistis į gilumą, kastis po tikrovės paviršiumi, išsiveržti iš nusivylimo kiauto. Viltis rūpestingai brandinama širdyje, nes ji silpna kaip sėkla, tačiau gali pakeisti pasaulį.
Apaštalas šv. Paulius kitame laiške iš kalėjimo Korinto bendruomenei pažymi: „Kai esu silpnas, tada esu tada esu galingas“. Jo viltis ateina iš susitikimo su Kristumi, kuris perkeitė visą jo gyvenimą ir iš Kristaus semiasi stiprybės. Jis buvo kalinys, tačiau patikino, kad „Dievo žodis nesurakinamas!“. Būtent nelaisvėje užgimė pasitikėjimo, paguodos ir vilties kupini laiškai. Apaštalas Paulius juose moko, kad joks kalėjimas negali užgesinti vidinės laisvės tų, kurie gyvena Kristuje. Žodžiai „Kristus – mūsų vienintelė viltis“ („Spes unica“) yra užrašyti po Kryžiumi, pastatytu ant šios bazilikos stogo, priminė kardinolas J. Harvey’us.
Dabar, kai buvo užsklęstos Šventosios durys, mums atsivėrė atsakomybė atsiliepti į pašaukimą būti patikimais vilties liudytojais. Bažnyčia pašaukta susiskaldymo ir baimės paženklintame pasaulyje būti nuolankiu, tačiau šviesiu Dievo buvimo ženklu. Tokiais ženklais buvo ir yra visų amžių šventieji. Ir mums yra skirtas uždavinys būti, ištverti ir pasilikti ištikimais užduočiai, kuriai Viešpats mums paskyrė. Kliaukime Šventosios šeimos pavyzdžiu savo viltį išgyventi su kasdienio gyvenimo paprastumu: maži gestai, kartojami su meile, tampa iškalbiais ženklais. Tokiu būdu viltis įsikūnija ir tampa patikimu liudijimu, galinčiu paslaptingai pakreipti žmonių gyvenimus, tarsi kelią rodanti romi šviesa.
Viltis neapgaus, nes Viešpats yra ištikimas savo pažadams, baigė homiliją kardinolas J. Harvey’us. (SAK / VaticanNews)
