Pirmasis advento pamokslas Vatikane: atpažinti viltį
Kreipdamasis į susitikimo dalyvius pamokslininkas visų pirma pastebėjo, kad šių metų adventas, pradėdamas naujus liturginius metus, pradeda ir paskutinį jau beveik metus švenčiamo Jubiliejaus etapą. Sausio 6 d., per Trijų Karalių šventę, popiežius Leonas uždarys savo pirmtako popiežiaus Pranciškaus atidarytas Šventąsias duris.
Jau besibaigiantys Šventieji metai yra Vilties jubiliejaus metai. Adventas yra metas, per kurį liturgijoje labai stipriai pabrėžiama vilties dorybė – Bažnyčia rengiasi paminėti pirmąjį Viešpaties atėjimą, prieš akis turėdama ir jo sugrįžimą laikų pabaigoje. Šis liturginis laikotarpis primena, kad mes esame ne pasiklydę keliauninkai, bet piligrimai, keliaujantys į tėvynę. Adventui būdingas „Maranata“ („Ateik, Viešpatie“) yra pasitikėjimo giesmė, lydinti mūsų žingsnius. Tačiau viltis nereiškia, kad turime būti pasyvūs stebėtojai. Esame pašaukti laukti ir kartu stengtis savo darbščiu budėjimu pagreitinti Viešpaties atėjimą.
Toliau savo meditacijoje pamokslininkas priminė pirmojo advento sekmadienio Evangelijos žodžius: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mt 24, 37–39).
Pasak tėvo Pasolini, pagrindinė šių žodžių mintis yra ne bauginimas, bet priminimas, kad tikras budrumas prasideda nuo gebėjimo įžvelgti Dievo veikimą dabarties įvykiuose. Kaip Nojaus laikais dauguma nepastebėjo, kas vyksta, taip ir šiandien žmogus gali pasimesti kasdienybės rutinoje ar pasaulio krizėse. Dėl to mes, krikščionys, turime ne tik matyti problemas, bet ir atpažinti Dievo malonę, kuri nuolat veikia istorijoje ir kviečia neatbukinti gebėjimo ją pastebėti.
Biblijos pasakojimas apie tvaną reiškia, kad Dievo atsakas į blogį yra ne kūrinijos sunaikinimas, bet perkeitimas. Būtent tai pabrėžia pasakojimą apie tvaną užbaigianti sandora ir vaivorykštės ženklas. Dievas tarsi sudeda ginklus, pažada taiką ir ištikimą meilę. Tad tikroji pasaulio atnaujinimo sąlyga yra, atsiliepiant į Dievo malonę, atkurti tikrą Dievo paveikslą žmogaus širdyje.
Pamokslininkas paminėjo ir akivaizdžią analogiją tarp tvano vandenų ir Krikšto vandens. Per Krikštą mes įžengėme į naują gyvenimą su Kristumi. Šis atnaujintas gyvenimas turi būti nuolat puoselėjamas ir brandinamas. Budėti reiškia gyventi pagal Evangeliją šiandien, nuolat atsiversti, ištikimai sekti Kristumi. Nežinodami nei savo mirties, nei Kristaus sugrįžimo valandos, esame kviečiami visada gyventi taip, tarsi jį sutiktume dabar. Turime būti tarsi sargybiniai, kurie, budėdami pasaulio nakties tamsoje, nepraranda vilties, kad netrukus patekės nesibaigianti nauja diena ir visi žmonės gyvens jos šviesoje. (jm / Vatican News)
