II advento pamokslas Vatikane: „Priimti nuosmukį nereiškia pasiduoti“
Pirmojoje meditacijoje kapucinas t. Roberto pabrėžė asmeninį ryšį su Dievu, gebėjimą atpažinti ir atsakomybę priimti istorijoje tyliai veikiančio Dievo malonę. Antrojoje kalbėjo apie atsakomybę Dievo malonę priimti ne tik individualiai, bet ir kaip tikinčiųjų bendruomenei. Krikštas mus padarė Dievo bendradarbiais, kad kurtume jo buveinę laike ir istorijoje, t. y. Bažnyčią – visos žmonijos glaudžios vienybės su Dievu ženklą ir įrankį (Lumen Gentium, 1 sk).
Paminėjęs Nojaus arkos ir Babelio bokšto pavyzdžius, pamokslininkas pažymėjo, jog Dievas tikrai trokšta, kad žmonės būtų vieningi, tačiau ne bet kokiu būdu. Per skirtingumo pašalinimą sukuriama žmonių vienybė nėra bendrystė, o susiliejimas – žmonių suvienodinimas, juos paverčiant pilka mase. Kad geriau suprastume Babelio bokšto pavojaus implikacijas, Naujasis Testamentas mums pateikia nepaprastą Sekminių pasakojimą.
Jame kalbų įvairovė nėra panaikinta ir Šventoji Dvasia neprimeta vienos universalios kalbos. Apaštalai kalba savo kalba, kurią klausytojai supranta pagal savo kalbą. Skirtingumas išlieka, bet nedalija. Nėra vienodumo, bet yra bendrystė. Nėra vieno balso, tačiau visi išgirsta tą pačią Gerąją Naujieną. Pasak t. Roberto Pasolini, Sekminės yra Dievo atsakymas į Babelio sukeltą baimę: nepanaikinti skirtumų vienybei sukurti, o juos paversti platesne bendryste.
Samprotaudamas apie Bažnyčios atsinaujinimo iššūkius, popiežiaus namų pamokslininkas klausė, kaip suprasti ir įvertinti pastaraisiais dešimtmečiais konstatuojamą Bažnyčios nuosmukį. Akivaizdu, kad mažiau praktikuojamas krikščioniškasis gyvenimas ir prastėja statistika, menksta istorinės struktūros. Kita vertus, yra naujų Dvasios apraiškų: auga Dievo žodžio svarba, pasauliečiai bręsta laisvesni ir misionieriškesni, įsitvirtina sinodiškumas, krikščionybė klesti daugelyje pasaulio kraštų, naujas tikėjimo supratimas siekia sujungti senąjį paveldą su gilesniu žmogišku supratimu.
Tėvas Roberto Pasolini pastebėjo, kad krikščionių bendruomenė sparčių ir neperprantamų permainų akivaizdoje linksta poliarizuotis ir svyruoti tarp dviejų priešingybių – užsisklendimo neliečiamame tikrume ir atsivėrimo bet kokiam naujumui, kad išliktų aktuali. Pasak jo, abi reakcijos kelia Bažnyčiai rimtą pavojų: gyvenimo nuosmukis gali pavirsti moraliniu nuosmukiu, t. y. kai mažėja ne tik skaičiai, bet ir pasitikėjimas, aiškumas, dvasinis alsavimas. Tačiau nuosmukis, jei priimamas be baimės, gali tapti ir malonės metu, pastebi pamokslininkas. Tai laikas, kai atsisakydami iliuzijos, kad Bažnyčia turi būti visada stipri ir visuomenėje įtakinga, galime atrasti Bažnyčią, kuri yra ne mūsų rankomis sukurta, užtikrinta ne žmogiškomis strategijomis ar projektais, bet Dievo darbais, prasidedančiais kas kartą, kai vėl atsigręžiame į Evangelijos šerdį. Priimti nuosmukį dar nereiškia pasiduoti. (SAK / VaticanNews)
