A. Tornielli: „Kai Petras mums primena, kad vargšai yra Evangelijos širdis“
„Dilexi te, pirmasis Leono XIV apaštališkasis paraginimas, jau savo pačiu pavadinimu susisieja su paskutiniąja popiežiaus Pranciškaus enciklika Dilexit nos (2024 m. spalis) ir tam tikra prasme yra jos tęsinys. Tai nėra Bažnyčios socialinės doktrinos tekstas, jame neanalizuojamos konkrečios problemos. Veikiau jame primenami Apreiškimo pagrindai, pabrėžiamas stiprus ryšys tarp Kristaus meilės ir jo raginimo būti artimiems vargstantiems“, – rašo „Vatican News“ vyriausiasis redaktorius Andrea Tornielli vedamajame apie ką tik paskelbtą popiežiaus Leono dokumentą, pabrėžiantį, jog meilė vargšams yra Evangelijos širdis, jos negalima laikyti tik kai kurių popiežių ar tam tikrų teologinių srovių tema. Panašiai negalima jos pristatyti tik kaip socialinio ir humanitarinio veikimo, nesusijusio su krikščionišku tikėjimu ir jo skelbimu.
„Meilė Viešpačiui susijusi su meile vargšams“, – rašo Leonas. Jos yra neatskiriamos: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“, – sako Jėzus. Tad esame „ne labdaros, bet Apreiškimo horizonte: ryšys su tais, kurie neturi galios ir didybės, yra pamatinis būdas susitikti su istorijos Viešpačiu“ .
A. Tornielli cituoja popiežiaus pastabą, jog ir krikščionys rizikuoja užsikrėsti pasaulio nuostatomis, ideologijomis ir klaidinančiomis politinėmis-ekonominėmis vizijomis. Kartais į paviršių iškylantis susierzinimas, tarsi įsipareigojimas vargšams būtų nuo meilės ir Dievo garbinimo išblaškantis dalykas, atskleidžia, koks Leono dokumentas yra aktualus.
„Tai, kad meilės praktika yra nuvertinama ar pajuokiama, tarsi būtų tik kai kurių žmonių užsikirtimas, o ne kaitrusis bažnytinės misijos branduolys, verčia mane manyti, jog, kad išvengtume pavojaus Evangeliją sukeisti su pasaulio mąstymu, turime skaityti ją vis iš naujo“, – teigia Leonas XIV.
Biblijos citatomis ir Bažnyčios Tėvų komentarais popiežius primena, kad meilė vargšams nėra „pasirenkamas dalykas“, bet „tikrojo garbinimo kriterijus“. Šiandienos Bažnyčiai labai aktualūs šv. Jono Auksaburnio ir šv. Augustino žodžiai: pirmasis kviečia garbinti Jėzų vargšo kūne ir klausia, kokia prasmė yra nukrauti altorius auksinėmis taurėmis, kai Kristus išsekęs iš bado čia pat, už bažnyčios durų. Antrasis apibūdina vargšą kaip „sakramentinį Viešpaties buvimą“ ir rūpestyje vargšais mato konkretų tikėjimo nuoširdumo įrodymą. „Meluoja, kas sako mylįs Dievą, bet neužjaučia vargšo“.
Remiantis šia esmine sąsaja, Dilexi te pabaigoje kreipiamasi į kiekvieną pakrikštytąjį ir raginama konkrečiai įsipareigotų ginti ir remti silpniausius: „Visų Dievo tautos narių uždavinys – perteikti balsą, kuris žadina, įvardija, nenutyli“. Net jei tai atrodytų „kvaila“.
Tai, pabrėžia A. Torniellli, yra žinia, turinti didelę reikšmę bažnytiniam ir socialiniam gyvenimui: dabartinė ekonominė ir finansinė sistema bei „nuodėmės struktūros“ jose nėra neišvengiamybė. Galima įsipareigoti mąstyti apie kitokią ir teisingesnę visuomenę ir kurti ją, pasitelkiant gėrio jėgą, keičiant mąstyseną, pasitelkiant mokslą ir techniką, vystant visuomenę keisti galinčias politikas.
„Šį paraginimą iš pradžių parengė Pranciškus. Jį savu padarė jo įpėdinis Leonas XIV, kuris kaip vienuolis, o vėliau – misionierius vyskupas didelę dalį savo gyvenimo praleido su paskutiniaisiais, leisdamasis jų evangelizuojamas“, – vedamajame apie pirmąjį Leono XIV apaštališkąjį paraginimą Dilexi te rašo vyriausiasis „Vatican News“ redaktorius A. Tornielli. (RK / VaticanNews)
