Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmės Mišios Kastel Gandolfe
Bažnyčia moko, kad Mergelė Marija, užbaigusi savo žemiškojo gyvenimo kelią, su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus šlovę ir kad šis slėpinys mums atskleidžia per Nekaltąjį Prasidėjimą Dievo jai padovanotos malonės pilnatvę. Todėl, sakė popiežius Mišių homilijoje, daugybėje meno kūrinių Mergelė Marija ir baigiantis jos žemiškajam gyvenimui vaizduojama kaip nuostabaus grožio jauna moteris. Tie kūriniai yra įkvėpti Apreiškimo knygos scenos, apie kurią kalbama pirmajame šiandienės iškilmės Mišių skaitinyje: „Moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis“ (plg. Apr 12, 1). Tai reiškia, kad Mergelės Marijos širdyje susitinka dangus ir žemė, laikas ir amžinybė.
Iš pirmo žvilgsnio šis vaizdinys prieštarauja tam, ką patiriame mes bėgant metams, sakė popiežius. Senstant žmogaus kūnas juk ne tampa vikresnis, o apsunksta; oda tampa ne gaivesnė, bet joje išryškėja senatvės ženklai. Tad ką gi mes turime bendra su ta nuostabia jauna moterimi, kurią regime nutapytą mūsų bažnyčių altorių paveiksluose?
Mergelės Marijos išaukštinimas su kūnu ir siela mus moko, kad tikrasis žmogaus grožis yra ne slėpti bėgančio laiko ženklus, bet leisti, kad mūsų kūne būtų įspausti niekada nesibaigiančios meilės ženklai. Ėmimo į dangų slėpinys kviečia mus iš naujo pažvelgti į kai kuriuos mūsų įsitikinimus, į mūsų naudojamus estetinius standartus, dažniausiai paremtus hedonizmu ir vartotojiškumu. Jie mus pavergia, verčia eikvoti jėgas tam, kas iš tiesų nėra svarbu ir neišlieka.
Jei iš tiesų norime atrasti ir puoselėti dieviškąjį grožį, kuris mus supa ir kuriam esame sukurti, bei skleisti jį aplink save, turime išmokti jį įžvelgti ir švelniame vaiko veide, ir seno žmogaus raukšlėse; jaunuolio gyvybingume ir suaugusiojo santūriame orume; tiek šventiniuose papuošaluose, tiek darbo drabužiuose bei įrankiuose. Turime klausytis nuostabių meilės istorijų, kurias mums pasakoja žmonių gyvenimai, ir atpažinti jose prieš mus atsiveriantį beribį dangų.
Popiežius sakė, kad slėpinio, kurį šiandien švenčiame, didybės neturime ieškoti kažkur toli. Ją galime sutikti ten, kur yra tikra meilė – tėčio ir mamos akyse, kai jie po darbo dienos grįžta namo pavargę, bet laimingi galėdami būti su savo vaikais; senelių veiduose, kurie, nepaisant amžiaus negalavimų, prisipildo netikėtos energijos rūpindamiesi anūkais; taip pat jaunų žmonių pastangose užaugti sąžiningais žmonėmis, pasirengusiais plaukti prieš srovę ir pasyviai nesekti tuo, ką daro visi; galiausiai – daugybės vyrų ir moterų kasdieniame darbe, kai jie su tikėjimu ir atsidavimu prisideda prie to, kad truputį dangaus atneštų į žemę ir priartintų ją prie dangaus.
Galiausiai, cituodamas šv. Augustiną, popiežius sakė, kad mes, kurie tikime į Kristų, esame pašaukti visur ir visada sekti Prisikėlusiojo šviesa ir, kai reikia, būti visada pasirengę pakoreguoti savo gyvenimo kryptį. „Ypač šiandien tai darykime žvelgdami į Mergelę Mariją, kurią Dievas su kūnu ir siela paėmė į savo šlovę ir kurią mums dovanojo kaip Motiną, vadovę ir globėją kelyje į dangų.“ (jm / Vatican News)
