Popiežius sekmadienio vidudienį: Dievo malonė veikia ir už nubrėžtų ribų
Kreipdamasis į maldininkus popiežius pirmiausia priminė ką tik švęstą Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę, kai kontempliavome Dievo Motiną, pasiekusią amžinojo gyvenimo pilnatvę. Tačiau ir kiekvienas sekmadienis mums primena, kad tokia pati pilnatvė skirta tiems, kurie seka Jėzumi, sakė Leonas XIV. Kristaus Prisikėlimas – tai ne praeities įvykis, bet naujas gyvenimas, į kurį esame įtraukti.
Šio sekmadienio Mišių Evangelija skelbia šią tiesą kalbėdama apie kanaanietę. Nors ši moteris nepriklauso Dievo išrinktajai tautai ir gyvena svetimame krašte, ji atkakliai siekia pasikalbėti su Jėzumi, seka paskui Jį tarsi mokinė. Nors, regis, ji niekada anksčiau nebuvo sutikusi Jėzaus, tačiau paslaptingu būdu tikėjimas joje jau buvo gimęs. Ji nieko neprašo sau, bet trokšta, kad Jis pagydytų jos sergančią dukrą.
Evangelistas neslepia, kad šiai moteriai teko susidurti su rimtomis kliūtimis. Mokiniai ją laiko pernelyg įkyria, o ir pats Jėzus iš pradžių negirdi jos prašymų. Iš tiesų Mokytojas buvo pasitraukęs į tą kraštą ieškodamas ramybės. Galime įsivaizduoti, kad, kaip ir kitais kartais, ieškojo nuošalios vietos, kur galėtų melstis ir atsidėti savo mokinių ugdymui. Tačiau galiausiai Jėzus ją išklausė. „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“ (Mt 15, 28).
Iš šios kanaanietės mes galime pasimokyti nuolankumo ir ryžto, sakė popiežius. Jos tikėjimas mums padeda suprasti, kad Dievo stalas yra padengtas visiems ir kad niekam nėra skirti vien trupiniai, nes kiekvienas pas Tėvą turi savo vietą. Jei tai tikime, turime nepakęsti nelygybės, diskriminacijos ir visų tų aplinkybių, kurios trypia Dievo sūnų ir dukterų orumą.
Mes, kaip Bažnyčia, turime leisti, kad mus nuolatos stebintų Dievo veikimas, ir turime skleisti Kristaus dovanojamą ramybę ir už nubrėžtų ribų. Bažnyčios misijos sėkmę lemia dieviškoji malonė, veikianti sąžinės gelmėse, todėl kiekvienas susitikimas, net ir tas, kuris sutrikdo mūsų planus, turi mus skatinti įtempti ausis, atverti akis ir širdį tam, ką Dievas nori mums pasakyti.
„Brangūs broliai ir seserys, – sakė popiežius, – esame Jėzaus Kristaus Bažnyčia neramiame pasaulyje, kuris trokšta taikos. Prašykime Motiną Mariją, kad mus visada lydėtų savo užtarimu. Iš jos lūpų išsiveržusi galinga „Magnificat“ giesmė – tai giesmė žmogaus, kuris jau regi tikrovę Dievo žvilgsniu ir todėl nepraranda vilties bei viską daro su meile“.
* * *
Po kartu su Kastel Gandolfo miestelėnais ir piligrimais kalbėtos „Viešpaties angelo“ maldos popiežius pakartojo raginimą melstis už žmones, kurie kenčia dėl konfliktų pasaulyje. Leonas XIV paminėjo ir smurtą Palestinos Vakarų Krante: „Dar kartą kreipiuosi su raginimu nutraukti nuolatinius smurto aktus prieš Palestinos civilius gyventojus Vakarų Krante ir skubiai prašau tarptautinę bendruomenę imtis veiksmų, kad būtų pasiekta pažanga siekiant dviejų valstybių sprendimo, užtikrinančio teisingą ir ilgalaikę taiką.“ (jm / Vatican News)
