Popiežiaus žinia kūrinijos dienai: taika ir ekologija prasideda žmogaus širdyje
Leono XIV žinios šių metų Pasaulinei maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienai tema – pranašo Izaijo žodžiai: „Jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į pjautuvus“ (Iz 2, 4).
„Švęsdami Pasaulinę maldos dėl rūpinimosi kūrinija dieną esame dar kartą kviečiami kontempliuoti gyvybės dovaną ir konkrečiu įsipareigojimu rūpintis Žeme šlovinti Kūrėją, – rašo popiežius Leonas. – Šiandien pasaulyje matome daugybę įvairių krizių, kurios ardo kūrinijos pusiausvyrą. Taip pat matome daugybės žmonių kančią. Šie reiškiniai nėra vienas nuo kito atsieti. Jie sudaro vieną sužeisto pasaulio šauksmą.“
Mes tikime, kad Gyvybės Dievas, apsireiškęs Jėzaus Kristaus asmenyje, dovanoja taiką, kurios pasaulis negali duoti: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27). Tačiau šiam taikos pažadui akivaizdžiai prieštarauja tikrovė, kurią matome įvairiose pasaulio vietose, rašo popiežius. Izaijas pranašavo laikus, kai tautos „perkals savo kalavijus į arklus“. Tačiau šiandien pernelyg dažnai matome priešingą dalyką – žmonės savo pastangas ir toliau nukreipia į smurtą ir karą.
Karas palieka žaizdas, siekiančias gerokai toliau už mūšio lauko ribų. Jis nusineša gyvybes, drasko šeimas ir priverčia milijonus žmonių palikti savo namus, kursto baimę, neteisybę ir susiskaldymą. Socialinę ir ekologinę darną karas paverčia griuvėsiais, kurių padarinius ir karui pasibaigus dar jaučia ištisos kartos. Ginkluotų konfliktų ir aplinkos žalojimo sąveika dažnai sukuria užburtą ratą, naikinantį ekosistemas, teršiantį tokius gyvybiškai svarbius išteklius kaip oras ir vanduo, keliantį grėsmę apsirūpinimui maistu. Tai savo ruožtu didina skurdą, nelygybę ir naujas socialines įtampas, kurios gali virsti naujais konfliktais. Karas taip pat atskleidžia žmogaus nesugebėjimą gyventi pagal Dievo paveikslą ir panašumą, gerbti gyvybę ir rūpintis jo globai patikėta Žeme. Karas – tai ne tik politinė, bet ir moralinė bei dvasinė nesėkmė.
Dabartinio pasaulio krizės reikalauja širdies atsivertimo, rašo popiežius. Reikia atsiversti į ištikimybę Dievui, tarpusavio meilę ir pagarbą kūrinijos dovanai. Šiandien pasaulyje matoma nedarna – smurtas, neteisybė ir gamtos niokojimas – nėra vien netobulų sistemų ar blogo struktūrų veikimo padarinys, bet visa tai yra susiję su gilesne pusiausvyros stoka, kurios šaknys glūdi žmogaus širdyje.
Popiežius rašo, kad naudodami širdies metaforą mes galvojame ne tik apie širdį kaip jausmų buveinę, bet ir kaip apie žmogaus centrą, kuriame susitinka protas, troškimai, valia ir sąžinė. Joje grumiasi prieštaringi polinkiai: meilė ir abejingumas, tiesa ir iliuzijos, teisingumas ir neteisingumas. Tad karo sukeliamos žaizdos ir Žemės niokojimas yra glaudžiai susiję su žmogaus širdies būkle. Žmoniją kamuojantys konfliktai daugeliu atžvilgių yra išorinė vidinių prieštaravimų ir susiskaldymo išraiška. Tai, kas yra sudužę aplink mus, yra sudužę ir mumyse, rašo popiežius Leonas. Todėl, norėdami kurti taikią visuomenę, turime ne tik reformuoti struktūras, bet pirmiausia turime atnaujinti savo širdis.
Šių metų Pasaulinės maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienos tema pasirinktas pranašo raginimas perkalti kalavijus į arklus yra skirtas ne tik tautoms, bet ir kiekvienam žmogui, toliau savo žinioje rašo popiežius Leonas. Esame kviečiami tai, kas bloga, paversti gyvybe. Tačiau tokio virsmo neįmanoma įgyvendinti vien išoriniais pokyčiais. Jis reikalauja gilesnio – tiek asmeninio, tiek bendruomeninio – atsivertimo: sugrįžimo pas Viešpatį, nes tik Dievo malonė gali atkurti darną tarp mūsų troškimų, išgydyti mūsų žaizdas ir padėti mums brandinti dorybes.
Suprantame, kad toks atsivertimas – tai iš tiesų milžiniškas iššūkis, rašo popiežius. Tačiau mes tikime, kad Viešpats nepalieka mūsų vienų ir kad Jis suteikia mums jėgų pagydyti save pačius ir kurti meilės civilizaciją.
„Brangūs broliai ir seserys, – rašo popiežius Leonas, – kelias, kuriuo esame pašaukti eiti, yra aiškus, nors ir nelengvas. Esame kviečiami leisti Dievo malonei atnaujinti mūsų širdis, kad galėtume siekti taikos ir rūpintis kūrinija. Jei šios užduoties imsimės su nuolankumu ir tikėjimu, tapsime Dievo, trokštančio atnaujinti pasaulį, bendradarbiais; lėtai, bet užtikrintai dykumą paversime sodu, susiskaldymą – bendryste, o smurtą – taika.“
Savo žinios pabaigoje popiežius meldžia Viešpatį suteikti mums drąsos siekti, kad mūsų laikų kalavijai iš tiesų būtų perkalti į arklus, kad Evangelijos pažadas vis giliau įsišaknytų pasaulyje ir Kristaus pažadėta taika viešpatautų visoje kūrinijoje. (jm / Vatican News)
