Leonas XIV Asyžiuje: džiaugsmas evangelizuoja geriau už žodžius
Popiežius Leonas klausėsi Karolinos iš Zagrebo, Giovanni iš Bolonijos ir Luigi iš Sicilijos Paterno miesto pastabų apie jiems ir daugeliui jaunų žmonių iškylančius neaiškumus, kaip nūdieną išlikti ištikimais Kristaus mokiniais pasaulyje, kuriame viskas atrodo laikina, bijoma apsisprendimų didžiaisiais gyvenimo klausimais ir daugelis sako „Tikiu, bet ne į Bažnyčią“.
Leonas pasidalijo savo pašaukimo patirtimi pažymėdamas, kad Viešpats jo niekuomet nepaliko vieno, visada lydėjo ir siuntė jam pašaukimo kelionėje palydinčius žmones. Tai jam buvo tarsi šviesa, jį lydėjusi pašaukime į kunigus, augustinų vienuolius ir misionierius ir iki dabar – iki momento, kai jis turėjo ištarti „Taip!“ labai ypatingam pašaukimui: būti popiežiumi.
Kai priimame nepakartojamą Dievo projektą kiekvienam iš mūsų, pamatinis pašaukimas – įrašytas į kiekvieno širdį – yra pašaukimas į bendrystę, kuriam paklūstame ne vieną kartą, o kiekvieną dieną. Jėzaus kvietimas sekti juo apšviečia mūsų orumą ir leidžia gerbti kitų orumą, patirti pasitikėjimą ir pasitikėti. Ši dinamika yra tokia išlaisvinanti, kad yra verta viso mūsų dėmesio, – samprotavo Leonas.
Popiežius patikino, kad šiandien būti ištikimiems reiškia eiti prieš srovę. Jis ragino iš šv. Pranciškaus mokytis evangelinio radikalumo, kuris yra priešingybė fundamentalizmui. Jis mus padaro ne aklais ir agresyviais, bet jautriais, dėmesingais, visada sekančiais Jėzumi, o tai reiškia nuolankiais ir visiems atvirais. Šv. Pranciškus suprato, kad apsisprendimas už neturtą gali priartinti esančius toli, jis skatina susitikimus, kviečia dalytis dovanomis. Jis šitaip suprato, kad Evangelija yra neatskiriama nuo Jėzaus Kristaus apsisprendimų: jis tapo neturtingu, kad mus praturtintų.
„Jei buriamės Jėzaus vardu, jis ateina į mūsų tarpą, o džiaugsmas, pripildantis mūsų širdis yra laisvas ir nuoširdus. Šis džiaugsmas evangelizuoja labiau už žodžius ir to negalima nuslėpti“, – patikino Leonas.
Popiežius paminėjo kelis revoliucingus vienybės aspektus, kylančius iš Jėzaus ir būdingus šv. Pranciškui. Pasak Leono, iš esmės priimti šv. Pranciškaus patirtį reiškia dalytis Viešpaties Jėzaus troškimu Bažnyčiai. Iš Jėzaus suburtų mokinių matome, kad jo troškimas – suburti tautą, kurioje nebebūtų to, kas dažniausiai skiria žmones. Jėzaus draugijoje jie tampa broliais ir seserimis, kurie kitaip niekad nebūtų susitikę ar bendravę. Be to, jie neturi daryti taip, kaip būdinga žemės galiūnams ir pasaulio galingiesiems, kurie valdo kitus. „Priešingai, – įspėjo jaunimą popiežius Jėzaus žodžiais: „Tarp jūsų yra ne taip!“ „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43–44).
Pastebėjęs, kad Dievo žodis, Sakramentai ir broliškos meilės gyvenimas yra atsimanymo keliai Kristaus atvaizdui mumyse įgyvendinti, popiežius Leonas sakė, kad tai keliai, kuriais ėjo šv. Pranciškus: ne dominuoti, o tarnauti, ne savintis, o priimti, ne pasilaikyti sau, o sugrąžinti – tai Dievo, atstatančio savo Bažnyčią, gyvenimas, tai Bažnyčia, kuri išlaisvina tautą, virsta atokvėpio ir išgelbėjimo erdve.
„Visi mes turime savo vaidmenį „Bažnyčios atstatymo“ statybų aikštelėse – tiesa, turime skirtingas atsakomybes ir pašaukimus, tačiau einame kartu, vieni kitus įkvėpdami, vieni kitiems padėdami ir pasitaisydami. Svarbu, kad atliktume savo vaidmenį. Tada apie Bažnyčią vėl kalbėsime su meilumu, su kuriuo kalbama apie Motiną, nes tada atpažinsime, kad jai priklausome. Turime atpažinti Prisikėlusį Jėzų, leisti jam veikti mūsų gyvenime ir visų mūsų gyvenimo istorijoje“. (SAK/Vatican News)
