„Neginkluota ir nuginkluojanti“. Leono XIV tekstų apie taiką rinkinys

„Ramybė jums! – šiais žodžiais prisikėlęs Jėzus pirmą kartą pasisveikino su savo apaštalais (Jn 20, 19). Tai buvo ir pirmoji dovana, kurią prisikėlęs Kristus suteikė savo bičiuliams ir visam pasauliui – taika, – rašo popiežius. – Ši dovana daug kainavo – šlovingajame Mokytojo iš Nazareto kūne tebebuvo kančios žaizdos. Jis susidūrė su neapykanta, smurtu, girdėjo minios šauksmą: „Nukryžiuok jį!“. Jėzus Kristus – beginklis ir nuginkluojantysis – patyrė neteisybę, tačiau prisikėlė. Evangelijos žinia įsiliejo į istoriją ir joje tebėra – šiandien lygiai taip pat, kaip prieš du tūkstančius metų.“

Nors taika yra didysis daugybės žmonių troškimas, šiandien ji labai dažnai yra netvari, paminama ir išjuokiama. Popiežius atkreipia dėmesį, kad net 103 pasaulio valstybės šiuo metu vienaip ar kitaip yra įsitraukusios į karą. Ginklai griaudžia ir žudo Ukrainoje, Artimuosiuose Rytuose, Sudane, Mianmare, Jemene, Konge ir daugelyje kitų vietų. Dabartinei pasaulio situacijai popiežius Pranciškus sukūrė terminą „Trečiasis pasaulinis karas dalimis“. Iš tiesų šiandien stebime didžiausią karinių konfliktų paplitimą nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Kviesdamas skaitytojus susipažinti su jo kalbomis apie taiką ir karą, sudėtomis į šią antologiją, Leonas XIV knygos pratarmėje pabrėžia keletą jam ypač svarbių dalykų.

Pirmiausia – taika yra atsakomybė. „Jeigu pirmasis mūsų instinktas, susidūrus su problema, įtampa ar patirta skriauda, yra teisti kitus, juos kaltinti ar net pasmerkti, neišvengiamai aplink mus pirmiausia įsivyrauja abejingumas, o paskui – neapykanta. Toks požiūris griauna, o ne kuria. Dėl to reikia visada atsiminti, kad taika prasideda nuo mūsų. Ji prasideda nuo manęs.“

Popiežius primena šv. Augustino žodžius: „Laikai sunkūs, laikai negailestingi, nelaimių laikai. Tačiau jūs gyvenkite laikydamiesi gerumo ir savo geru gyvenimu pakeisite laikus ir nebeturėsite kuo skųstis.“ Negalime reikalauti taikos iš pasaulio galingųjų, jeigu patys nepradedame ja gyventi savo kasdieniuose santykiuose – šeimose, namuose, miestuose, darbovietėse, rašo popiežius. Taika statoma mažais kasdieniais darbais: padovanota šypsena, atleidimu, geru žodžiu.

Antrasis popiežiaus primintas esminis taikos bruožas – taika remiasi tiesa. Žinome, kad ir tie, kurie kariauja, tvirtina norintys taikos. Niekas įžūliai nesako, kad nori karo dėl paties karo. Pasaulio valstybių vadovai žino, kad kiekvienas žmogus trokšta teisingumo ir nori gyventi taikoje. Pastaraisiais dešimtmečiais atrodė, kad tarptautinė bendruomenė yra rimtai pasiryžusi užtikrinti taiką. Ypač po Hirošimos ir Nagasakio tragedijų įsitvirtino suvokimas, kad karas – tai „kelionė be galimybės grįžti atgal“, kaip yra pasakęs šv. Jonas Paulius II. Leonas XIV mini ir karštą šv. Pauliaus VI kreipimąsi į Jungtinių Tautų Generalinę asamblėją: „Niekados daugiau tenebebus karo! Taika turi nulemti tautų ir visos žmonijos likimą!“ Turi būti aiškiai pasakyta, kad taiką kuria ne branduoliniai ginklai, bet nusiginklavimas. Ši tiesa ankstesniais dešimtmečiais, branduolinės įtampos mažėjimo laikotarpiu, atrodė suprantama, tačiau šiandien vėl prasidėjo baimę ir siaubą keliančios naujos ginklavimosi varžybos.

Toliau savo tekstų apie taiką antologijos pratarmėje popiežius rašo, kad pastaraisiais dešimtmečiais buvo daug vyrų ir moterų, kurie savo gyvenimu tarnavo taikai. Kai kurie iš jų gerai žinomi ir gerbiami – popiežius mini kelis katalikus palaimintuosius bei kandidatus į palaimintuosius ir šventuosius, taip pat visiems žinomą poetą, dainų autorių ir atlikėją Bobą Dylaną, – tačiau yra ir daugybė nežinomų taikdarių, kurie ištikimai klausė savo sąžinės.

Popiežiaus tekste paminėtas ir atvejis, kai 1983 m. pasaulis per plauką išvengė branduolinės katastrofos. Sovietų palydovai užfiksavo kelias tariamai iš JAV paleistas tarpžemynines balistines raketas. Tačiau tai buvo sovietinės palydovinės sistemos klaida. Prie pulto budėjęs karininkas, įtardamas, kad tai gali būti klaida, nusprendė nepranešti apie tariamą puolimą ir taip išgelbėjo milijonus žmonių. Pasak popiežiaus, šis pavyzdys rodo, koks būtų siaubingas pasaulis, jei nuo mašinų priklausytų milijonų žmonių likimas. Vieno žmogaus sąžinė gali išgelbėti visą pasaulį.

Galiausiai kaip trečią esminį taikos bruožą popiežius mini viltį. Šiandien pasauliui labai reikia vilties. Atsakymas į šį troškimą ir vienintelis vilties šaltinis yra Jėzaus žinia. Kristus savo gyvybės auka nugalėjo mirtį, vienatvę ir smurtą. Jis atėjo, kad žmonės turėtų gyvenimą ir apsčiai jo turėtų (plg. Jn 10, 10). „Visiems, kurie dėl daugybės šiandien pasaulyje vykstančių karų susiduria su pagunda pasiduoti nevilčiai, kartoju kvietimą, kurį popiežius Pijus XI kadaise skyrė visai Bažnyčiai: „Dėkokime Dievui, kad leidžia mums gyventi sunkiais laikais. Dabar niekam nevalia būti vidutiniškam.“ Tegul Dievas veda mus nesmurto keliais. Tegul tikintieji ir visi geros valios žmonės niekada nepaliauja būti taikos kūrėjais. Taika tebūna svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenime“, – rašo Leonas XIV savo knygos „Neginkluota ir nuginkluojanti. Taika yra dovana“ pratarmėje. (jm / Vatican News)