Popiežius Leonas lanko Paviją: „Grįžkime prie esmės“
Šiandien Pavija yra atsidūrusi savo keliasdešimt kartų didesnio kaimyno – Milano – šešėlyje, nors Viduramžiais sugebėjo mesti jam iššūkį dėl savo nepriklausomybės ir įtakos. Pavija minima kiekviename svarbesniame Italijos ir visos Europos istorijos laikotarpyje, pradedant nuo romėnų imperijos laikų, kai ji buvo vadinama Ticinum. Po romėnų imperatorių čia įžengė vadinamųjų barbarų karalysčių valdovai, miestas tapo longobardų sostine ir įgijo savo dabartinį pavadinimą, longobardus pakeitė karolingų ir otonų didikai, dar vėliau – imperatoriai germanai, didžiųjų Italijos kilmingųjų giminių atstovai, naujųjų Europos galybių – Ispanijos, Prancūzijos ar Austrijos karvedžiai, galiausiai atėjo Napoleono ir naujosios Italijos karalystės era, nutiesusi kelią iki XX amžiaus įvykių. Lygiagrečiai vystėsi ir Bažnyčios istorija, jau nuo IV amžiaus mieste rezidavo vyskupas, kiekvienas istorinis laikotarpis paliko pėdsakų religinėje architektūroje, įskaitant Šv. Mykolo baziliką, kurioje karūnuoti dešimt valdovų, tarp kurių – garsusis Frydrichas I Barbarosa (Raudonbarzdis). O kitoje – Šv. Petro aukso danguje bazilikoje – ilsisi mąstytojo Boecijaus ir Bažnyčios mokytojo šv. Augustino relikvijos. Popiežiaus Leono XIV kalbose šis nepaprastas Pavijos paveldas paminimas ir projektuojamas į ateitį.
Šventasis Tėvas pirmąją kalbą pasakė šv. Petro aukso danguje bazilikoje, kreipdamasis į dabartinę Pavijos vyskupijos bendruomenę – jos vyskupą Corrado Sanguineti, kunigus, vienuolius, tikinčiuosius. Čia jis atėjo po trumpų vizitų Nacionaliniame onkologinės radioterapijos centre ir augustinųvienuolių konvente, jam gerai žinomą iš to laiko, kai buvo augustinų vyresnysis, taip pat po pasisveikinimo bazilikos kieme su Lombardijos regiono vyskupais. Bazilikoje buvo švenčiama Žodžio liturgija, popiežius pagerbė šv. Augustino relikvijas, tada pasakė homiliją, kurioje pateikė įžvalgų apie tai, kaip tokias senas ištakas turinčiai bendruomenei kaip Pavijos būti gyvybingai šiandien, kai sekuliarizmo kontekste sunku perduoti tikėjimą, kai kyla pagunda perimti negatyvią ir pesimistišką nuostatą, kuri nepajėgia duoti naujo gyvenimo.
Atsakymas yra sugebėjimas tikrovę, padedant Šventajai Dvasiai, matyti Jėzaus žvilgsniu ir, kaip savo laiške pataria Petras, būti vieningiems, kaip gyviesiems akmenims statydintis į dvasinius namus aplink kertinį akmenį – patį Kristų (žr. 1 Pt 2, 4–10).
„Šis statymasis ir statymas Kristuje saugo mus nuo rizikos išsiblaškyti ir išsekinti save antraeiliams dalykams, kurie, gal ir būdami geri, nepasiekia esmės. Žinoma, esame pašaukti būti realistais ir žinome, kad parapijų bendruomenėse bei vyskupijos gyvenime yra daug skubių reikalų ir įsipareigojimų, reikalaujančių mūsų įsitraukimo. Tačiau svarbu viską sugrąžinti į centrą, viską statyti ant kertinio akmens, neleisti, kad mūsų veiksmai išsibarstytų ar kreiptų vien tik į mus pačius ir mūsų pastangas. Kadangi centras yra Kristus, visi semkimės iš šio vienintelio šaltinio ir savo dvasinę įžvalgą grįskime jo šviesa ir žodžiu. Taip auginsime Bažnyčią, kurioje einame kartu, kuri sugeba atsinaujinti neskildama, kurioje visi pripažįstame vieni kitus esant broliais ir džiaugsmingai tarnaujame Dievo karalystei“, – kalbėjo popiežius.
„Turime išmokti būti krikščioniškomis bendruomenėmis, sutelkusiomis į tai, kas esmingiausia, net jei dėl to tektų atsisakyti kai kurių struktūrų ir praeities saugumo. Esminis dalykas – gyventi su Kristumi, skelbti jo Evangeliją – tai mums turi būti svarbiausia“, – pakartojo Leonas, primindamas žinomą šv.Augustino posakį: „Neišeik iš savęs, sugrįžk į save: tiesa glūdi vidiniame žmoguje“. (RK / Vatican News)
