Ispanijos parlamente: kaip suvokiame žmogų? Kokią visuomenę kuriame?
Visų pirma popiežius patikino, kad jo vizitas Ispanijos parlamente – tai pagarbos ir artumo šiai valstybei ir jos piliečiams ženklas. Bažnyčia keliauja per istoriją kartu su žmonija, dalijasi jos viltimis ir žaizdomis, klausosi kiekvienos epochos klausimų ir trokšta padėti atsakyti į visus iššūkius, su kuriais susiduria žmonės. Todėl, pabrėžė popiežius, kalbėdama apie viešąjį gyvenimą Bažnyčia visada gerbia institucijų misiją. Aiškiai suvokdama skirtumą tarp bažnytinės bendruomenės ir politinės bendruomenės Bažnyčia siūlo savo apmąstymų, kylančių iš troškimo tarnauti bendrajam gėriui ir tikrai žmogiškam sambūviui.
Parlamentas – tai institucija, kuri suteikia socialiniam sambūviui teisinius kontūrus. Įstatymų leidybos veikla susiduria su lemiamu klausimu: kokia žmogaus samprata įkvepia įstatymus ir kokią visuomenę tie įstatymai kuria. Pasak popiežiaus Leono, keldama šį klausimą Ispanija gali semtis iš savo labai turtingos istorinės atminties. Jos geografinė ir politinė tapatybė yra susipynusi su istorija, kurioje būta labai daug vaisingų tikėjimo ir proto, meno ir teisės, tradicijos ir naujų įžvalgų susitikimų. Kai šiandien kalbame apie žmogaus asmenį, atmintis savaime mus veda į Salamankos universitetą, kur prieš penkis šimtmečius, atsiveriant naujiems pasauliams ir milžiniškoms tautų santykių galimybėms, kai kurie dėstytojai reikalavo gerbti kiekvieną žmogų ir nustatyti moralines ribas valdžios vykdymui. Reikia prisipažinti, pridūrė popiežius, kad, deja, ir to laiko visuomenė, ir pati Bažnyčia ne visada laikėsi tų principų, kuriuos diktavo krikščioniškoji tradicija.
Salamankoje kelti klausimai ir šiandien lydi tuos, kurie yra atsakingi už viešąjį gyvenimą. Nauji pasauliai, kurie atsiveria prieš mus, jau nebėra braižomi žemėlapiuose – jie skleidžiasi technikos, ekonomikos, biomedicinos srityse ir skaitmeninėje erdvėje, kur žmogaus galia pasiekia vis jautresnes asmeninio ir visuomeninio gyvenimo sritis.
Pažanga suteikia nuostabių galimybių, ir šiandien tai ypač matome dirbtinio intelekto ir naujųjų technologijų plėtroje. Popiežius paminėjo neseniai paskelbtą savo encikliką „Magnifica humanitas“, kurioje jis priminė, kad technologijos pačios savaime nėra neutralio, nes jos priklauso nuo tų, kurie jas kuria, finansuoja, reguliuoja ir naudoja. Todėl, susiduriant su mūsų laikų permainomis, reikia sutelkti dėmesį į žmogui skirtą vaidmenį priimant sprendimus ir į šiandien kylančius naujus darbo orumo, solidarumo, socialinės politikos ir bendrojo gėrio klausimus. Šie apmąstymai turi remtis esminiu teiginiu, kad kiekviena iš tiesų teisinga visuomenė grindžiama žmogaus neliečiamo orumo pripažinimu. Šis orumas yra pirmesnis už bet kokią valstybės pripažįstamą teisę ir jis negali priklausyti nuo kintančio visuomenės sutarimo ar politinės daugumos svyravimų. Asmens orumas priklauso kiekvienam žmogui vien dėl to, kad jis egzistuoja, todėl jis turi būti kiekvienos teisinės sistemos pamatas.
Pasak popiežiaus, žmogaus orumo gerbimo principas visuomenės gyvenimo lygmenyje tampa pareiga siekti bendrojo gėrio. Bendrasis gėris tam tikra prasme yra socialinė žmogaus orumo forma. Kai bendrasis gėris nustoja būti bendru horizontu, viešoji veikla rizikuoja suskilti į dalinius interesus, nepajėgiančius saugoti to, kas priklauso visiems. Šiame lygmenyje ypatingą svarbą įgauna šeima – pirmoji žmonių sambūvio ląstelė ir bendruomenės pagrindas. Šeima visada yra pirmoji žmogiškumo mokykla, kurioje anksčiau nei kitur išmokstama elementarios sambūvio gramatikos: priimti gyvybę, rūpintis kitu, atleisti, tarnauti ir suvokti savitarpio priklausomybę. Lemiamas vaidmuo siekiant bendrojo gėrio skirtas ir švietimo institucijoms. Jos turi padėti žmogui ieškoti tiesos ir ją mylėti, kelti klausimus apie gyvenimo prasmę ir kiekvieno žmogaus orumą.
Žmogaus orumo pripažinimas negali likti abstraktus, sakė popiežius. Konkretumo ir rimto įsipareigojimo iš mūsų reikalauja ta daugybė žmonių, kurie yra priversti palikti viską, ieškodami taikos, saugumo ir ateities. Tragiška migracijos drama šiandien beldžiasi į tautų sąžinę. Migrantų ir pabėgėlių padėtis reikalauja atsako, kurio centre būtų žmogus. Popiežius Leonas paminėjo didžiulę kančios ir pažeminimų kainą, kurią sumoka daugybė mūsų laikų migrantų, tampančių prekiautojų žmonėmis ir kontrabandininkų aukomis. Būtina stiprinti prevenciją ir pagalbą aukoms. Nė viena valstybė negali pati susidoroti su tokio masto iššūkiu. Todėl būtinas koordinuotas, solidarus ir veiksmingas atsakas, kuris užtikrintų apsaugą, priėmimą ir realias integracijos galimybes.
Šiandien pasaulis išgyvena gilią dvasinę ir kultūrinę krizę, pasireiškiančią įvairiomis smurto, poliarizacijos ir tarpusavio nepasitikėjimo formomis, kalbėjo popiežius Ispanijos parlamentarams. Šiame kontekste taika visuomenės viduje ir tarp tautų turi būti ne tik svarbiausias politinės veiklos tikslas, bet ir esminis moralinis reikalavimas. Jai pasiekti reikalingas naujas viešojo kalbėjimo stilius, kuris gerbtų kitaip manančius, reikia institucijų, kurios skatintų bendradarbiavimą, reikia naujo santykio su savo istorine atmintimi – ieškoti joje susitaikymo, o ne priešiškumo motyvų, reikia skatinti pilietinę draugystę ir tarpusavio pagarbą, net jei ir esama skirtumų. Tokių pačių nuostatų reikia ir tarptautiniu lygmeniu: taikai reikalinga diplomatinė drąsa, moralinė atsakomybė ir tokia ateities vizija, kuri gerbtų kiekvienos tautos tapatybę. O svarbiausia – reikia, kad valstybės įsipareigotų spręsti tarpusavio ginčus tik taikiomis tarptautinės teisės siūlomomis priemonėmis. Kiekvienas karas iš tiesų yra skaudus nesugebėjimo susikalbėti įrodymas, visus vienijančio bendro žmogiškumo pralaimėjimas. Ginklais įmanoma primesti laikiną tylą, tačiau jie niekada nesukurs tikros ir tvarios taikos.
Kalbėdamas Ispanijos parlamente popiežius ragino tarptautinę bendruomenę iš naujo atrasti nepakeičiamą dialogo vertę. Kantrus teisingų ir tvarių susitarimų siekimas, įsipareigojimas laikytis sutarčių, skaidri diplomatija ir pirmenybė taikiems sprendimams, o ne jėgos naudojimui – tai vienintelis būdas atkurti pasitikėjimą tarp tautų ir grąžinti taikaus gyvenimo viltį.
Popiežius Leonas pabrėžė, kad tas pat galioja ir visuomenės gyvenimo lygmeniu: būtina skatinti abipusiškumo kultūrą, gerbti politinį pliuralizmą, neleisti, kad jis virstų priešininko menkinimu. Taip pat reikia atsiminti, kad taika ir tarpusavio santykių darna nėra vien politinė ar institucinė tikrovė. Ji gimsta ir žmogaus sąžinėje, kai pagieža, abejingumas ir neapykanta užleidžia vietą susitaikinimui. Todėl jos kūrimą ir saugojimą reikia pradėti nuo savo kalbos. Žodžiai gali atverti naujus kelius arba juos uždaryti; gali apšviesti tikrovę arba ją iškraipyti taip, kad susikalbėjimas nebebus įmanomas. Todėl tie, kurie eina viešąsias pareigas, turi ypatingą pareigą nuginkluoti savo kalbą.
Iš pagarbos kitam kyla ir pareiga saugoti sąžinę – tai yra erdvę, kurioje bręsta įsitikinimai, kurioje taip pat užmezgamas santykis su Dievu. Popiežius pabrėžė, kad joks tikėjimas negali būti jėga primetamas kitiems ir jokia religija negali sau reikalauti privilegijų, tačiau ji taip pat negali būti nustumta į paribius, pašalinta iš viešojo gyvenimo. Šiame kontekste popiežius paminėjo Katalikų Bažnyčiai ypatingai svarbią ir jautrią sritį – išpažinties paslapties neliečiamumą.
Baigdamas kalbą popiežius atkreipė savo klausytojų dėmesį į kai kuriuos simbolius, kurie puošia Ispanijos parlamento rūmus – visų pirma į sienų tapyboje pavaizduotą Dekalogo ir Evangelijos suteikimą. Šie simboliai iš tiesų kalba apie tai, kas yra esminga. Šie ženklai tikrai nereiškia politinės ir religinės tikrovių susipynimo, bet primena, kad šiuolaikinė laisvės samprata – tai krikščioniškosios tradicijos aplinkoje vykusio ilgo sąžinės ugdymo rezultatas. „Todėl kviečiu jus pakelti akis aukštyn, – sakė popiežius, – ne tam, kad nutoltumėte nuo tikrovės, bet kad atsimintumėte, jog kiekvienas viešosios valdžios sprendimas daro įtaką konkretiems žmonėms, ypač tiems, kurie turi mažiausiai galimybių būti išgirsti. Gebėjimas pakelti akis ir pažvelgti plačiau reiškia ir gebėjimą giliau įsižiūrėti į tai, kas slypi už kiekvieno viešojo sprendimo. Kartu su techniniais ir teisiniais sprendimais visada reikalingas ir moralinis įsipareigojimas.“
Galiausiai popiežius linkėjo Ispanijai neužmiršti savo šaknų ir kartu neprarasti drąsos žvelgti į ateitį. „Tegul Ispanija ir toliau būna susitikimo, solidarumo ir vilties žemė. Tegul Dievas suteikia taiką visoms pasaulio tautoms, santarvę šeimoms ir ramybę sąžinėms“, – sakė popiežius melsdamas Ispanijai Dievo Motinos ir apaštalo šv. Jokūbo užtarimo. (jm / Vatican News)
