Mišios Tenerifėje. „Tikras gyvenimas – dovanojamas gyvenimas“
„Džiaugiuosi galėdamas su jumis švęsti Eucharistiją, – kreipėsi Leonas XIV į Tenerifės salos katalikų bendruomenę. – Dėkoju už tikėjimo ir meilės liudijimus, kurių tiek daug mačiau per šią savo viešnagę ir kurie yra taip būdingi jūsų salynui, garsėjančiam savo grožiu ir svetingumu.“ Pasak popiežiaus, Kanarų salas supančios jūros platybė savaime skatina galvoti apie begalybę – apie begalinį pilnatvės troškimą, gyvenantį kiekvieno žmogaus širdyje, apie džiaugsmus ir viltis, liūdesį ir nerimą. Tačiau iš tikrųjų, sakė popiežius, nė vienas žmogus nėra sala. Tenerifės geografinė padėtis ir pastoraciniai iššūkiai, su kuriais susiduria šioje saloje gyvenanti tikinčiųjų bendruomenė, aiškiai liudija, kad visi žmonės yra gimę tam, kad bendrautų, palaikytų ryšius su kitais, kad jokia kliūtis, atstumas, pavojus ar grėsmė negali atimti iš žmogaus troškimo veržtis į priekį. Niekas niekada nestovi vietoje – nesvarbu, ar žmogus visą gyvenimą praleidžia ten, kur gimė, ar keliauja – pats pasirinkęs ar priverstas išvykti. Žmogus visada savo viduje girdi kvietimą išeiti iš savęs ir susitikti su kitu. Toks yra žmogaus širdies slėpinys.
Tačiau, pasak popiežiaus, žmogaus polinkis nestovėti vietoje gali tapti ir nevaisingu blaškymusi. Būtent dėl to mums reikia Jėzaus Širdies. Ji padeda mums bergždžiai nešvaistyti mums duoto gyvenimo. „Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). „Tikras gyvenimas – tai dovanojamas gyvenimas. Kitaip žmogus sukasi ratu“, – sakė Leonas XIV.
Pasak popiežiaus, kalbėdami apie žmogaus gyvenimo prasmę, negalime nepaminėti ir svarbiausio su Kanarų salomis susijusio dalyko – turizmo. Labai daug žmonių atvyksta čia praleisti atostogų laiką, daug žmonių, kurie čia gyvena ir dirba, kasdien bendrauja su svečiais iš daugelio pasaulio šalių. Ko ieško žmogaus širdis? Kaip atsakyti į jos troškulį ir nenuvilti? Kaip, ypač tiems, kurie vadovaujasi Evangelija, apsisaugoti, kad visko neužgožtų tik prekyba ir pelnas?
Popiežius atkreipė dėmesį į šį penktadienį minimos Švč. Jėzaus Širdies iškilmės Evangelijoje girdėtus Jėzaus žodžius: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Vargstantieji ir mažutėliai Jėzui yra brangesni už išmintinguosius ir gudriuosius. Tai paradoksalus pasirinkimas, tačiau Jėzus ir mus ragina taip rinktis. Tai ir slėpinys, kurį, pasak popiežiaus, galima asmeniškai patirti šiose salose, kurios tapo migracijos kelių kryžkele ir pirmojo priėmimo vieta broliams ir seserims, kurių kelionė dažnai būna kupina neapsakomų pavojų ir smurto. Matydami jų vargą mes, krikščionys, negalime negirdėti Viešpaties žodžių: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28).
„Tai Evangelijos širdis. Tai Kristaus širdis, – sakė popiežius baigdamas homiliją. – Kas prie jos prisiliečia, tas nebegyvena tik sau.“ (jm / Vatican News)
