Leonas XIV. Teisė į maistą svarbiau už rinkos ir geopolitikos interesus
Pasveikinęs organizacijos vadovus ir kitus personalo narius, popiežius pažymėjo, kad jų darbas giliai rezonuoja su Katalikų Bažnyčios misija remti žmogaus orumą ir žmonių brolybę, įskaitant iniciatyvas kovojant su badmiriavimu ir nepilnaverte mityba.
„Šiandien krizės iš pavienių įvykių tapo nuolatine tikrove, kuriai būdingi užsitęsę konfliktai, chroniškas maisto trūkumas, ekonominis nestabilumas ir didėjantis pažeidžiamumas susidūrus su klimato pokyčiais. Tai kelia esminį klausimą: kokia pasaulinės tvarkos konfigūracija gali sukurti, atnaujinti, o kartais – padaryti tokias sąlygas įprastomis? Nepakanka vien reaguoti, taip pat reikia išsiaiškinti, kodėl toji sistema nuolat kuria tas pačias problemas, kurias vėliau yra priversta taisyti“, – kalbėjo Leonas.
Tarptautinė tvarka, konstatavo jis, nuolatos fragmentuojasi, o institucijos, kurios buvo sukurtos, kad saugotų visų tautų ateitį ir bendrąjį gėrį – silpsta. Be etinio horizonto, kuris pajėgtų užtikrinti autentišką bendradarbiavimą, tarptautinė sistema iš daugiašališkumo slysta į daugiapoliariškumą, nebesugeba spęsti bendrų problemų, kaip tai atsiskleidžia per stulbinantį paradoksą: beprecedentis pasaulinės gamybos pajėgumas egzistuoja kartu su vis didėjančiomis itin didelio pažeidžiamumo zonomis.
Tos pačios jėgos, kurios skatina ekonomikos augimą, dažnai sustiprina atskirtį ir marginalizaciją. Nors žmonių kančių palengvinimas plačiai pripažįstamas kaip esminis principas, humanitariniai klausimai tarptautinių prioritetų sąraše vis labiau rizikuoja būti nustumti į antrą planą.
Atotrūkis tarp principinio pripažinimo ir praktinio prioritetų nustatymo taip pat sudaro sąlygas solidarumo biurokratizavimui ir žmogiško gyvenimo suprekinimui. Humanitarinę veiklą vis labiau apsunkina biurokratinės procedūros, kurios gali pavėlinti pagalbos teikimą tiems, kuriems jos reikia. Kita vertus, galimybė gauti būtiniausių dalykų, įskaitant maistą, pernelyg dažnai priklauso nuo ekonominių ar strateginių sumetimų. Dėl to tie, kurie nesukuria kiekybinės vertės, rizikuoja tapti nematomi. Ši dvejopa dinamika sukuria rimtą etinę problemą: asmenys nebėra nuosekliai statomi į tarptautinės veiklos centrą. Matome, kad kartais perduoti humanitarinę pagalbą yra sunkiau, nei ginklus. Kad kartais labiau linkstama „maitinti“ konfliktus, o ne žmones.
Krizių pasekmes jaučia ne vien tie, kurie tiesiogiai jas išgyvena. Alkis ardo socialinę darną, kelia konfliktus, skatina migraciją. Krizių pasekmės silpnina valstybių ir visuomenių sugebėjimą kurti atsparias institucijas, užtikrinti švietimo paslaugas ir tvarų ekonominės pažangos kelią. Taip įsibėgėja nestabilumo ciklai, kurie paveikia ir platesnę tarptautinę bendruomenę.
„Tokioje perspektyvoje aišku, kad humanitarinė veikla nėra svetima tarptautinei tvarkai. Priešingai, ji atspindi pasaulinės bendruomenės atsakomybę stiprinti solidarumą, priešintis atskirčiai ir pripažinti kiekvienam žmogui įgimtą Dievo suteiktą orumą. Todėl tarptautinės institucijos ne tik valdo krizes, bet ir įkūnija bendros atsakomybės principą bei rodo, kad tarptautinę bendruomenę vienija rūpestis labiausiai pažeidžiamais. Šia prasme Pasaulinė maisto programa yra daugiau nei politinis, ekonominis ar techninis veikėjas. Ji yra konkretus tarptautinio solidarumo išraiškos pavyzdys. Ten, kur nacionalinės institucijos atsitraukia ir bendruomenių tinklai nyksta, jos veikla neleidžia humanitarinėms krizėms virsti nebeapgręžiamu žlugimu“, – kalbėjo popiežius.
Pasak jo, būtina atnaujinti įsipareigojimą daugiašaliam bendradarbiavimui. Jokia valstybė negali išspręsti globalių iššūkių pati viena. Ilgalaikė taika ir visapusiška bei tvari raida įmanoma tik su visų įsitraukimu į bendrojo gėrio kūrimą. Reikia tvirtos politinės valios investuoti į globalius bendruosius gėrius, neapsiriboti trumpalaikiais siekiais.
„Su tokia nuostata norėčiau kreiptis į pasaulio vyriausybes ir tautas, ragindamas jas atnaujinti ir stiprinti savo įsipareigojimus, didinti kovai su alkiu ir jos priežastimis skirtus išteklius bei pašalinti kliūtis, trukdančias pagalbai pasiekti tuos, kuriems jos reikia“, – sakė Leonas, pabrėžęs ir skaidrumo bei atskaitomybės principus, perteklinės biurokratijos atsisakymą, taip pat pažadėjęs Katalikų Bažnyčios bendradarbiavimą per parapijų „Caritas“ ir kitas organizacijas, neretai vieninteles galinčias pasiekti vieną ar kitą teritoriją.
„Maistas, vanduo ir sveikatos priežiūra negali būti pavaldūs rinkos veiksniams ar geopolitiniams interesams. Teisė į pakankamą maistą yra pamatinė žmogaus teisė, grindžiama kiekvieno asmens orumu. Atsiliepimas į šį poreikį ne tik palengvina kančias, bet ir padeda spręsti gilias geopolitinio nestabilumo priežastis. Saugumas mitybos srityje yra esminė globalaus ir visapusiško saugumo sudedamoji dalis“, – sakė Leonas XIV vizito Pasaulio maisto programos būstinėje Romoje metu. (RK / Vatican News)
