Leonas XIV Ispanijoje. Ne patirčių skaičius, o pašaukimo atradimas numalšina širdį
Leonas atkreipė dėmesį į dvi rizikas. Pirma, apsikrauti nereikalingų daiktų bagažu, pernelyg prisirišti prie vietų ir formų. Tada nebesugebame atsiverti Dvasios naujumui. Kita vertus, kaip moko ir migrantų patirtis, žmogus su išrautomis šaknimis ir sutraukytais ryšiais labai kenčia, o naujoje vietoje tai atkurti yra sunku. Todėl mūsų kelionėje reikia išmintingo laisvės ir drąsos derinimo; nebijoti atsisakyti struktūrų ir kitų dalykų, kurie mums nepadeda – ar net trukdo – keliauti link tikslo, saugoti ir puoselėti tą paveldo – o Ispanijoje jis milžiniškas – dalį, kuri padeda pasiekti tikslą, taip pat komunikuoti su tais, kuriuos sutinkame kelyje. Žinoma, yra dalykų, kurie visada būtini mūsų kelionei, kaip kad sakramentinis gyvenimas.
Bažnyčiai Ispanijoje tenka daug iššūkių, antra vertus, ji jau ne vieną kartą viską pradėjo iš naujo parodydama evangelinį kūrybingumą, kurio įžvalgos pasiekė ir kitus pasaulio regionus. Šiandieninės istorinės sąlygos yra kitos, nei anksčiau, bet nusiteikimas, su kuriuo turime į jas žvelgti, turi būti toks, kaip ir anksčiau. Pirmiausia, kad galėtume sėti Dievo karalystės sėklą, reikia išmokti kalbas ir prasmes, kuriomis komunikuojama tam tikroje teritorijoje. Antra, imtis iniciatyvų, kurios iš tiesų pajėgia perduoti tikėjimo patirtį.
Esame suvienyti su Viešpačiu, kuris yra istorijos šeimininkas. Šis gilus ryšys reikalauja, kad Bažnyčia šiais vis labiau aštrėjančių poliarizacijų ir prieštaravimų laikais liudytų vienybę tarp skirtingumų: bendrystę, kuri sugeba priimti įvairių dovanų, charizmų ir jautrumų, kuriuos Šventoji Dvasia žadina Dievo Tautoje, turtingumą. Tokiu būdu Bažnyčia turi rodyti vienintelio Viešpaties grožį, panašiai kaip Kristaus veidą vaizduojanti mozaika, sudaryta iš įvairių akmenėlių. Tokios vienybės kūrimas ir saugojimas yra išskirtinis vyskupo uždavinys. Tokia bendrystė ir vienybė, pasak Leono, savyje turi ir misijos jėgą. Susitaikiusi Bažnyčia galės su didesne laisve kalbėti kitiems krikščionims, kitų religijų išpažinėjams, netikintiems, visiems geros valios žmonėms.
Ji taip pat padės atsakyti į prasmės klausimą, kurį šiandien vienokiu ar kitokiu būdu, neretai skausmingu ar konfliktišku, jaučia daug žmonių, daug jaunuolių: kas aš, kam aš? O žmogaus širdies nepripildo patirties, galimybių, laikinų garantijų kaupimas. Ji pajaučia pilnatvę tada, kai atranda savo pašaukimą, kai supranta, kad gyvenimas pilnas tik tada, kai jis dovanojamas. Todėl sielovada niekada negali būti redukuota į skaičius. Ji gimsta iš gyvų bendruomenių, iš džiaugsmingų kunigų, iš ištikimybės grožį liudijančių šeimų, iš Bažnyčios, kuri moka paprastai parodyti, ne nuskurdina, bet praturtina gyvenimą. Ten, kur Evangelija išgyvenama su džiaugsmu, tarnyste ir bendryste, Viešpaties kvietimas skamba kaip gyvenimo pažadas.
Kalbėdamas apie pašaukimus į kunigystę Leonas taip pat drąsino imtis bendrų iniciatyvų. Jau Pranciškus, priminė jis, sakė, kad struktūrų išsaugojimas neturi nusverti to, ko reikia gerai pašaukimų formacijai. „Seminaristai turi teisę į kuo geresnę formaciją, o Bažnyčia, savo ruožtu, turi teisę į gerai suformuotus kunigus.“ Antra, dėl pašaukimų stokos šiandien į pagalbą tvarkyti įvairias struktūras kviečiami tikintieji pasauliečiai. Priklauso ir nuo ganytojų, ar šis jų darbas gali būti išgyvenamas kaip pašaukimas ir kaip atsakomybė už Bažnyčią. Tokiu būdu krizė gali tapti nauja galimybe.
Kalboje Ispanų vyskupams Leonas dar kartą pabrėžė dėmesį išnaudojimo aukoms, išklausymą, tiesos pripažinimą, teisingumo atstatymą, prevenciją.
Visada, kad ir ką darytų, Bažnyčia neturi pamiršti savo svarbiausios misijos – liudyti Kristuje apreikštos Dievo meilės, pažymėjo popiežius, melsdamas savo klausytojams Dievo Motinos globos, šv. Jono Aviliečio užtarimo. (RK / Vatican News)
