Popiežius Romos universitete: žmogus – trokštanti širdis, o ne algoritmas
Dieviškajai Išminčiai dedikuoto universiteto istorija siekia XIV amžiaus pradžią, kai popiežius Bonifacas VIII įkūrė teologijos, teisės ir filosofijos mokyklą. Šiandien universitetas turi daugiau kaip 100 tūkst. studentų.
Popiežiaus vizitas universitete prasidėjo trumpu sveikinimu ir maldos valandėle universiteto koplyčioje, pačiame prieš beveik šimtą metų pastatyto universiteto miestelio centre. Šis miestelis yra vienas ryškiausių XX a. italų racionalistinės architektūros pavyzdžių. Po to rektorato rūmuose popiežius susitiko su rektore ir pasirašė garbės svečių knygoje. Pagrindinis susitikimas su universiteto bendruomene įvyko didžiojoje auloje.
„Universiteto miestelio alėjose, kuriomis keliavau čia atvykdamas, kasdien galima sutikti daugybę jaunų žmonių, kurių širdyse kunkuliuoja įvairūs jausmai, – kreipėsi popiežius. – Įsivaizduoju jus kartais nerūpestingus, besidžiaugiančius pačia savo jaunyste, kuri net ir neramiame pasaulyje, kupiname daugybės neteisybių, leidžia jums jausti, kad ateitis dar nėra parašyta ir kad niekas negali jos iš jūsų atimti.“ Pasak popiežiaus, studijų metai – per juos gaunamos žinios, įgyjama patirtis, įvykstantys susitikimai ir užsimezgančios draugystės – keičia žmogų ir suteikia jam gebėjimą keisti jį supančią tikrovę.
Leonas XIV priminė savo dvasines sąsajas su šv. Augustinu, kuris irgi buvo nerimastingas jaunuolis. Net ir padaręs rimtų klaidų, jis niekada nesiliovė aistringai siekti grožio ir ieškoti tiesos. „Tačiau nerimas, – tęsė popiežius, – turi ir liūdnąją pusę: neturime slėpti, kad daug jaunų žmonių jaučiasi blogai. Visiems pasitaiko sunkių laikotarpių, tačiau kai kurie jaučiasi labai prislėgti. Tai lemia šiandien paplitęs lūkesčių šantažas ir pasiekimų spaudimas. Tai iškreiptos sistemos sukurtas melas, paverčiantis žmones skaičiais, aštrinantis konkurenciją ir įtraukiantis į nerimo spiralę. Būtent ši daugelio jaunų žmonių dvasinė kančia turi mums priminti, kad nesame tik tai, ką turime, ir nesame atsitiktinai sudėliota nebylios visatos medžiaga. Žmogus – tai troškimai, o ne algoritmas!“
Šis širdyje glūdintis nerimas jauną žmogų skatina klausti, kas jis esąs. „Kas tu esi?“ – tai klausimas, kurį užduodame ir vieni kitiems, klausimas, kuriuo tyliai kreipiamės ir į Dievą. Į šį klausimą negali kiti už mus atsakyti, turime atsakyti patys, tačiau negalime į jį atsakyti būdami vieni. Mes esame mūsų ryšiai, mūsų kalba, mūsų kultūra. Todėl universiteto metai turi būti didžiųjų susitikimų laikas.
Suprasdami jaunimo nerimą, vyresnės kartos žmonės turi savęs klausti, kokį pasaulį jie palieka jaunajai kartai. Deja, sakė popiežius, šiandien jaunimas žengia į savarankišką gyvenimą karų suluošintame ir karo retorikos užterštame pasaulyje. Ta proto tarša iš geopolitinio lygmens persismelkia į kiekvieną visuomenės gyvenimo sritį. Universiteto užduotis – sustabdyti šią tendenciją, aprėpti visą tikrovės sudėtingumą ir išmintingai puoselėti atmintį. Ypač negalima pamiršti XX amžiaus tragedijų. Kelių pastarojo šimtmečio popiežių šauksmas „Niekad te nebebūna karo!“ ragina sudaryti dvasinę sąjungą su teisingumo jausmu, glūdinčiu jaunų žmonių širdyse.
Popiežius paminėjo šiandien Europoje didėjančias ginklavimosi išlaidas. Kaipgi galima tai vadinti „gynyba“, jei tai mažina investicijas į švietimą ir sveikatos apsaugą? Pasak popiežiaus, reikia budriai stebėti dirbtinio intelekto plėtrą ir ypač jo taikymą karinėje srityje, kad jis neatimtų atsakomybės už žmogaus sprendimus. „Studijos, tyrimai ir investicijos turi eiti priešinga kryptimi – reikia drąsiai tarti „Taip“ gyvybei – nekaltai gyvybei, jaunai gyvybei, gyvybei tautų, kurios šaukiasi taikos ir teisingumo.“ Popiežius paminėjo ir ekologiją. Nepaisant gerų ketinimų ir pastangų šia kryptimi, atrodo, kad padėtis nepagerėjo.
„Šiame kontekste ypač jus, brangūs jaunuoliai, raginu nepasiduoti rezignacijai, bet paversti savo nerimą pranašyste, – ragino popiežius. – Studijuokite, puoselėkite ir saugokite teisingumą. Kartu su manimi ir daugybe brolių bei seserų būkite tikros taikos kūrėjai – beginklės ir nuginkluojančios taikos, nuolankios ir ištvermingos. Reikia viso jūsų intelekto ir drąsos.“
Dėstytojų popiežius prašė pasitikėti studentais. „Mokymas yra meilės artimui forma. Todėl mokyti reiškia liudyti vertybes savo gyvenimu: rūpintis tikrove, būti atviriems tam, ko dar nesuprantame, sakyti tiesą. Kokia prasmė būtų ugdyti tyrėją ar specialistą, kuris nepuoselėja savo sąžinės, teisingumo ir pagarbos?“
Savo kalbą popiežius baigė linkėjimu, kad stiprėtų Romos Bažnyčios ir akademinės bendruomenės bendra atsakomybė už jaunosios kartos ugdymą. (jm / Vatican News)
