Leonas XIV Pompėjuose. Iš tikėjimo natūraliai trykšta ir meilė
„Diena lygiai prieš metus, kai man buvo patikėta Petro įpėdinio tarnystė, sutapo su Pompėjų šventojo Rožinio Mergelės maldavimų diena. Todėl turėjau atvykti čia ir patikėti savo tarnystę Šventosios Mergelės globai. Leono vardo pasirinkimas leidžia man eiti Leono XIII pėdomis, kuris, be kitų nuopelnų, taip pat išplėtojo išsamų mokymą apie šventąjį Rožinį“, – sakė popiežius.
Pasak jo, per Mariją, kuri, angelo žodžiais, yra „malonės pilnoji“, mūsų žmogiškumą, išmėginamą nuodėmės, kurį gali paveikti piktnaudžiavimai, priespauda ir karas, palietė Dievo glamonė, gailestingumo glamonė, per Jėzų įgavusi žmogišką veidą. Taip Marija tampa Gailestingumo Motina. Iš Marijos atsakymo – „Štai aš“ – gimsta ne tik Jėzus, bet ir Bažnyčia. Tuo pat metu Marija tampa Dievo Motina – Theotòkos – ir Bažnyčios Motina.
„Didysis slėpinys! Viskas vyksta Šventosios Dvasios galia, apgaubusia Mariją ir padariusia mergelės įsčias vaisingas. Šio istorijos momento švelnumas ir galia traukia širdį ir iškelia ją į tą kontempliatyvią aukštumą, kurioje sužydi šventojo Rožinio malda“, – sakė Leonas.
Suleidusi šaknis į išganymo istoriją, ši malda vystėsi palaipsniui antrajame tūkstantmetyje. Ji ataidi ir arkangelo Gabrieliaus sveikinime, kreipiančiame mūsų žvilgsnius į Jėzų. Šventojoje Rožinio maldoje, perskaičius Dievo žodį, įterptas tarp „Tėve mūsų“ ir „Garbė Dievui Tėvui“ kartojamas sveikinimas „Sveika, Marija“ yra meilės išraiška.
„Argi meilei nėra būdinga nenuilstamai kartoti: „Aš tave myliu?““, – klausė Šventasis Tėvas.
Jis citavo paties šv. Bartolo Longo įžvalgą, jog „Eucharistija yra gyvasis Rožinis“, joje telpa ir atsiskleidžia visi slėpiniai. Kaip Rožinio metams skirtame laiške Rosarium Virginis Mariae yra pastebėjęs šv. Jonas Paulius II, Rožinio veidas pasižymi Marijos bruožais, o širdis yra kristologinė ir eucharistinė.
Ši paprasta malda, pasiekianti mistines aukštumas ir atverianti esmingiausios krikščioniškosios teologijos lobyną, formavo ir saugojo ištisas tikinčiųjų kartas. „Kas gali būti esmingiau už Kristaus slėpinius, už jo šventąjį Vardą, ištariamą su Mergelės Motinos švelnumu? Tik per šį Vardą, ir jokį kitą, mes galime būti išgelbėti (žr. Apd 4, 12)“, – sakė Leonas. Rožinis, pridūrė jis, yra kasdienė Jėzaus gyvenimo slėpinių meditacija ir jų sintezė, „Evangelijos sąvadas“, šv. Jono Pauliaus II žodžiais.
Iš autentiško Evangelijos priėmimo natūraliai trykšta meilė Dievui ir meilė artimui, dvi to paties medalio pusės. Todėl šv. Bartolo Longo, Rožinio apaštalas, buvo ir meilės apaštalas, statęs ne vien tikėjimo šventovę, bet ir marijinį miestą, kuriame meilė galėtų atgaivinti atmestus, atstumtus, vargstančius ir silpnus. Tai – matant karus ir taikos poreikį, šeimos ryšių irimą, žmogaus gyvenimo vertės negerbiančią ekonomiką – kvietimas ir mums, pažymėjo popiežius, pakartodamas savo kvietimą melstis už taiką, kuri pirmiausia gimsta širdyje.
„Broliai ir seserys, jokia žemiška galia neišgelbės pasaulio, tik dieviškoji meilės galia, kurią mums apreiškė ir dovanojo Viešpats Jėzus. Tikėkime juo, vilkimės juo, sekime juo!“, – drąsino popiežius.
Mišių pabaigoje Leonas XIV perskaitė šv. Bartolo Longo sukurtus maldavimus Pompėjų Marijai.
(RK / Vatican News)
