Leonas XIV. Autentiška laisvė apima santykį
Bažnyčios socialinė doktrina yra esminė Bažnyčios misijos pasaulyje dalis ir asmeniškai jam svarbi tema, pažymėjo popiežius, pridūręs, kad ką tik pasirodžiusi jo enciklika „Magnifica humanitas“ gali pateikti naudingų gairių.
Reikia pripažinti, kad, kaip žmonija, esame nepalankioje situacijoje, kenčiame nuo karų, poliarizacijos, kultūrinių ir socialinių pasidalijimų. Antra vertus, visi esame susieti to paties bendro vardiklio – mūsų žmogiškumo. Nesuskaičiuojamos kartos savo širdyje juto tokius pačius klausimus: kur einame? Į kokį tikslą turime orientuotis? Kokią kryptį turime pasirinkti kaip tauta, kaip žmonių bendruomenė? Šie klausimai aiškiai atspindi tiesos ir kažko daugiau – Dievo ir amžinos prasmės – troškimą.
Esminės mūsų žmogiškumo savybės yra Dievo suteiktas protas ir laisvė, galimybė pažinti tiesą ir rinktis tai, kas yra gera. Labai svarbu atgauti šią laisvės – kuri dažnai suvokiama tik kaip galėjimas daryti tai, ką nori – prasmę, vėl atskleisti, jog autentiška laisvė apima santykio matmenį, būtent dėl kurio ir galima kalbėti apie asmenų bei bendruomenių realizaciją.
Kai laisvė suvokiama kaip galimybė save dovanoti ir atsiverti kitiems, ji leidžia pasiekti pilnatvę. Kai laisvė tampa vien savojo individualizmo suabsoliutinimu, ji netenka savo pirminio turinio, pradeda prieštarauti savo pačios prasmei ir orumui, šv. Jono Pauliaus II žodžiais priminė popiežius Leonas (žr. Evangelium vitae, 19). Taip pat galima kalbėti, šv. Augustino žodžiais, apie du miestus, kuriuos statome savo širdyse ir aplink mus.
Tai „Žmogaus miestas“, statomas ant išdidumo ir savimeilės, pasižymintis savanaudžiu individualizmu, ir „Dievo miestas“, statomas ant nesavanaudiškumo mokančios Dievo meilės, ant santykių puoselėjimo – būtent tai leidžia kurti meilės civilizaciją. Tad galima pasakyti, kad už šiuolaikinių demokratijų krizės, už daugiašališkumo silpnėjimo slypi Kūrėjo pamiršimo sukelta antropologinė krizė. Šiame kontekste mes, nepasiduodami nevilčiai, esame kviečiami išpildyti savo dalį, žinodami, jog „meilės civilizacija negims iš vieno arba įspūdingo gesto, bet iš daugybės mažų ir atkaklių ištikimybės veiksmų, kurie apsaugo nuo nužmogėjimo“ (žr. Magnifica humanitas, 213).
Kitas veiksnys, padedantis puoselėti ir kurti tikrą meilės civilizaciją, yra dialogas, įsišaknijęs tiesoje, pripažįstantis ir vertinantis kiekvieno žmogiškumą. Atsižvelgdami į kiekvieno asmens įgimtą orumą, bendrojo gėrio labui galėsime peržengti savanaudiškumą ir siaurus interesus. Asmenų orumas taip pat leidžia kalbėti apie sveiką pliuralizmą, pripažįstantį skirtingų žmonių įnašų vertingumą, kreipiantį į taikų sugyvenimą. (RK / Vatican News)
