Popiežius: sekame Jėzumi ne dėl naudos, bet iš meilės
„Kiekvienoje pasaulio dalyje Bažnyčia gyvena kaip tauta, einanti paskui Kristų, mūsų Brolį ir Atpirkėją, – kreipėsi popiežius į Mišių dalyvius. – Prisikėlusysis nušviečia mums kelią pas Tėvą ir suteikia mums Šventosios Dvasios dovanų, kad keistume savo gyvenimo stilių ir sektume Jo meile. Tokia yra Geroji Naujiena. Ji, Evangelija, teka tarsi kraujas gyslomis, palaikydama mus kelyje. Šis kelias šiandien mane atvedė čia, pas jus.“
Žmogumi tapęs Dievo Sūnus skelbė Tėvo valią žodžiu ir stebuklingais darbais – grąžindamas regėjimą akliesiems, atrišdamas nebyliųjų liežuvius, suteikdamas balsą prispaustiesiems, padaugindamas duoną vargstantiesiems. Kas girdėjo apie šiuos nepaprastus darbus, ieškojo Jėzaus. Apie tai kalba ir šio trečiosios Velykų savaitės pirmadienio Evangelija, pasakojanti apie duonos padauginimo stebuklą.
Viešpats, kaip tąkart, taip ir šiandien, žvelgia į žmogaus širdį ir klausia, ar ieškome Jo iš dėkingumo ir meilės, ar iš išskaičiavimo. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklus, bet todėl, kad prisivalgėte duonos lig soties“ (Jn 6, 26). Jo žodžiai apnuogina ketinimus tų, kuriems rūpi ne susitikimas su Juo, bet tik vartojimas. Minia žiūri į Jėzų kaip į priemonę, kaip į tą, kuris turi tik patenkinti jų poreikius.
Deja, sakė popiežius, dažnai atsitinka, kad tikrą tikėjimą pakeičia prietaringas santykis su Dievu – žmonės Jo ieško tik tada, kai jiems Jo reikia, ir tik tol, kol Jis jiems naudingas. Todėl šios dienos Evangelija padeda mums suprasti, kad gali būti ir netinkamų Kristaus ieškojimo motyvų, ypač kai Jis laikomas guru ar talismanu. Miniai reikėjo ne mokytojo, kurį būtų galima pamilti, bet lyderio, kuriam būtų galima pataikauti, laukiant iš to naudos.
Popiežius atkreipė dėmesį į Jėzaus laikyseną: Jis kategoriškai neatmeta tokio nenuoširdaus ieškojimo, bet skatina žmones atsiversti. Jis neatstumia minios, bet prašo, kad kiekvienas pažvelgtų į savo širdį. „Kristus mus kviečia būti laisvais žmonėmis, – sakė popiežius Leonas. – Kristus nenori nei tarnų, nei klientų, bet ieško brolių ir seserų, kuriems galėtų visiškai pasiaukoti. Kad tikėjimu atsakytume į šią meilę, neužtenka tik iš kitų išgirsti apie Jėzų – reikia Jį priimti. Neužtenka žiūrėti, ką Jėzus daro, bet reikia Juo sekti. Kai dalijamės Duona ir vykdome valią To, kuris atiduoda save už mus, tuomet priartėjame prie tikro susitikimo su Jėzumi, ir mūsų kelionė tampa sekimu, misija ir naujuoju gyvenimu.“
Šiandien dažnai matome, sakė popiežius, kaip daugelį žmogiškų troškimų žlugdo tie, kurie naudoja smurtą, išnaudoja kitus, tie, kuriuos suklaidino turtai. Kai neteisybė sugadina širdį, tuomet visiems dovanojama duona tampa tik nedaugelio nuosavybe. Kristus girdi šio blogio prislėgtų žmonių šauksmą ir Jis atnaujina mūsų istoriją: pakelia mus po kiekvieno nuopuolio, guodžia kančioje, drąsina tęsti misiją.
„Mes atėjome į šį pasaulį ne tam, kad mirtume, – tęsė Leonas XIV. – Gimėme ne tam, kad taptume kūno ir sielos sugedimo vergais. Kiekviena priespaudos, smurto, išnaudojimo ir melo forma atmeta Kristaus Prisikėlimą – didžiausios laisvės dovaną. Mums dovanojamas išlaisvinimas iš blogio ir mirties ne tik įvyks laikų pabaigoje, bet jis jau vyksta kiekvienos dienos istorijoje. Ką turime daryti, kad priimtume šią dovaną? Į šį klausimą mums atsako Evangelija: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį Jis siuntė“ (Jn 6, 29). Taip, mes tikime! Visi kartu garsiai su dėkingumu Tau, Viešpatie Jėzau, šiandien tai tariame. Norime sekti paskui Tave ir tarnauti Tau, esančiam kiekviename žmoguje. Tavo žodis mums yra gyvenimo taisyklė ir tiesos kriterijus.“
Popiežius ragino Angolos katalikus semtis drąsos ir įkvėpimo iš kankinių ir šventųjų liudijimo. Jų pavyzdys teskatina keliauti vilties, susitaikinimo ir taikos keliu, kuriame iš Dievo gautos dovanos tampa mūsų įsipareigojimu šeimoje, krikščioniškoje bendruomenėje ir pilietinėje visuomenėje. Popiežius linkėjo Angolos Bažnyčiai niekada nepristigti dvasinio vaisingumo, kuris kyla iš Eucharistijos ir turi virsti kasdieniu visapusišku rūpinimusi kiekvienu žmogumi ir visa tauta. „Dalydamiesi Naujojo Gyvenimo Duona kartu su visa Bažnyčia tęskite kelionę, kurios tikslas yra Dievo karalystė, šviesa – tikėjimas, o siela – meilė.“
Po Saurime aukotų Mišių popiežiaus dar laukė susitikimas su vyskupais, kunigais ir vienuoliais pirmadienio vakarą Luandoje. Antradienio rytą Leonas XIV jau išvyksta į ketvirtąją per šią kelionę lankomą šalį – Pusiaujo Gvinėją. Kadangi Mišios buvo paskutinis didelis susitikimas su tūkstančiais žmonių, prieš baigiamąjį palaiminimą popiežius tarė padėkos žodį Angolos Bažnyčiai, šalies valdžiai ir visiems gyventojams.
„Dėkoju vyskupams, kurie parengė mano vizitą, taip pat kunigams ir diakonams, pašvęstiesiems ir pasauliečiams tikintiesiems, – kalbėjo popiežius Leonas. – Nuoširdžią padėką reiškiu Angolos civilinės valdžios institucijoms už didžiules organizacines pastangas.“
„Angola, lik ištikima savo krikščioniškoms šaknims! Taip galėsi vis geriau prisidėti prie teisingumo ir taikos kūrimo Afrikoje ir visame pasaulyje.“ (jm / Vatican News)
