Leonas XIV Pusiaujo Gvinėjoje atidarė jo vardu pavadintą universiteto miestelį
Popiežių pasveikino universiteto rektorius, dėstytojų ir studentų atstovai. Leonas XIV padėkojo už pakvietimą į naujojo universiteto miestelio atidarymo iškilmę ir už sprendimą šią naują universiteto struktūrą pavadinti jo vardu. „Tai didelė garbė, kuri pranoksta asmenį ir veikiau nurodo į vertybes, kurias drauge norime skelbti“, – sakė popiežius.
Pasak jo, universiteto plėtra – tai pasitikėjimo žmogumi ženklas. Dėl to ir naujojo universiteto miestelio atidarymo akimirka turi prasmę, kuri, gerokai pranokdama vien materialinius aspektus, kalba apie atsiveriančią naują viltį, naujus pažangos akiračius. Kiekviena tikra ugdymo veikla pašaukta augti ne tik kaip struktūra, bet ir kaip gyvas organizmas, pabrėžė Leonas XIV.
Toliau kalbėdamas apie universiteto misiją popiežius naudojo medžio metaforą. Popiežius paminėjo Pusiaujo Gvinėjoje augantį kapokmedį (Ceiba pentandra), turintį stiprią simbolinę reikšmę, laikomą nacionaliniu medžiu. Šis medis suleidžia gilias šaknis, kantriai ir tvirtai kyla aukštyn. Savo didybe, kamieno tvirtumu ir šakų platumu šis medis tampa metafora to, kokia turėtų būti universiteto tikrovė – giliai įsišaknijusi mokslo tradicijoje ir savo tautos gyvoje atmintyje, atkakliai besistiebianti į tiesą.
Popiežius paminėjo ir Biblijos medžių simboliką. Pradžios knygos sode, greta gyvybės medžio, augo ir gėrio bei blogio pažinimo medis, kurio vaisių Dievas liepė žmogui nevalgyti. „Reikia pabrėžti, kad tai nebuvo pažinimo kaip tokio pasmerkimas, tarsi tikėjimas bijotų proto ar nepasitikėtų pažinimo troškimu. Juk pats Dievas suteikė žmogui šį gebėjimą – gebėjimą pažinti, įvardyti, atskirti, stebėtis pasauliu ir kelti klausimus apie jo prasmę, – kalbėjo popiežius. – Problema kyla ne iš paties pažinimo, bet iš jo iškraipymo, kai protas ima nesiskaityti su tikrovės tvarka, mėgina ją palenkti sau, viską vertindamas tik pagal savo patogumą. Tuomet pažinimas nustoja būti atsivėrimu ir tampa savinimusi; nustoja būti keliu į išmintį ir virsta išdidžiu savipakankamumu, atveriančiu kelią paklydimams, kurie gali būti nežmoniški.“
Tačiau Biblijos pasakojama istorija nesibaigia ties tuo medžiu, bet kalba ir apie kitą medį – Kryžių. Jei Pradžios knyga kalba apie pagundą siekti pažinimo, atskyrus jį nuo tiesos ir gėrio, tai ant Kryžiaus atsiskleidžia tiesa, kuri ne primeta save, bet dovanoja iš meilės; tiesa, kuri sugrąžina žmogui tą orumą, kuriam jis buvo nuo pat pradžių sukurtas.
„Krikščioniškojoje perspektyvoje tikėjimas į Kristų nereiškia intelektinių pastangų paneigimo, tarsi tikėjimas prasidėtų ten, kur baigiasi protas, – kalbėjo popiežius Leonas. – Iš tikrųjų Kristuje atsiskleidžia gili tiesos, proto ir laisvės darna. Tiesa pasirodo kaip tikrovė, kuri pranoksta žmogų, ragina jį peržengti save. Tikėjimas neprieštarauja intelektinėms paieškoms, bet jas apvalo nuo savipakankamumo ir atveria pilnatvei, į kurią protas veržiasi.“
Popiežius ragino Pusiaujo Gvinėjos akademinę bendruomenę, kad ji, kaip tas didingas šios šalies simboliu laikomas medis, brandintų vaisius – solidarumo kupiną pažangą ir tokį pažinimą, kuris visapusiškai ugdytų žmogų. Akademinės bendruomenės pašaukimas – duoti proto šviesos ir doros, kompetencijos ir išminties, profesionalumo ir tarnystės vaisius. (jm / Vatican News)
