Leonas XIV. Per Krikštą iš išganymo istorijos stebėtojų tampame jos dalyviais
Šventasis Tėvas komentavo Apaštalų darbų pasakojimą apie Pilypo pokalbį kelyje su Etiopijos didžiūnu, karalienės dvaro eunuchu ir iždininku, piligrimu, kuriam jis išaiškina pranašystę apie kenčiantį vergą, išsipildžiusią Kristuje, ir kuris pasiprašo pakrikštijamas. Jis buvo turtingas žmogus, kaip ir jo žemė, išsilavinęs ir kultūringas, kaip rodo jo pareigos ir malda. Tačiau tuo pat metu jis yra vergas, kurio darbo vaisiais naudojasi kiti, jis neturi laisvės ir tai yra skausmingai regima pačiame jo kūne – jis eunuchas. „Jis negali perduoti gyvybės: visos jo jėgos tarnauja galiai, kuri jį kontroliuoja ir valdo“, – sakė popiežius.
Grįždamas į tėvynę ir tuo pat metu vergijos vietą Afrikoje jis išgirsta Evangeliją, kuri jį išlaisvina. Tai įvyksta per susitikimą su Pilypu, nukryžiuotojo ir prisikėlusio Kristaus liudytoju, kuris jam padeda iš stebėtojo tapti išganymo istorijos dalyviu. Tai atspindi Krikšto prašymas – jį gavęs jis nebėra svetimšalis, bet Dievo vaikas, mūsų tikėjimo brolis.
„Jis, kaip ir mes, per Krikštą tapome krikščionimis, paveldėdami tą pačią šviesą, tą patį tikėjimą, kad galėtume perskaityti Dievo žodį. Kad apmąstytume pranašystes, giedotume psalmes, mokytumės Įstatymo ir skelbtume Evangeliją savo gyvenimu. Tikėjimo šviesoje visi Biblijos tekstai atskleidžia savo tikrąją prasmę, nes jie buvo parašyti ir perduoti mums tikėjimu: todėl jų skaitymas yra visada asmeninis ir visada bažnytinis veiksmas, o ne vien individuali ar techninė pastanga“, – kalbėjo Leonas.
„Jūsų tėvai dykumoje valgė maną“, – primena Jėzus (žr. Jn 6, 46) savo klausytojams ilgą Dievo tautos išsilaisvinimo iš Egipto vergovės, iš faraono jungo ir klaidžiojimo, nepatikėjus Viešpaties pažadais, kelią. Būdama dykumoje tauta netgi ilgisi Egipto, kuriame netrūko žemės vaisių.
Dykumoje maną užtikrina tik Dievo apvaizda. Ji yra išmėginimas, palaiminimas ir pažadas tuo pat metu. Šį pažadą iki galo įgyvendina Jėzus, pats tapęs duona iš dangaus, palikęs mums naujos ir amžinos sandoros sakramentą – Eucharistiją.
„Per galutinį egzodą – Jėzaus Prisikėlimą – kiekviena tauta išlaisvinama iš blogio vergovės. Kai švenčiame šį išgelbėjimo įvykį, Viešpats kviečia mus lemiamam sprendimui: „Kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (žr. Jn 6, 47). Jėzuje mums suteikiama stebinanti galimybė: Dievas atiduoda save už mus. Ar tikiu, kad jo meilė yra stipresnė už mano mirtį? Kiekvienas iš mūsų, pasiryžęs tikėti, renkasi tarp neišvengiamos nevilties ir vilties, kurią Dievas padaro įmanoma. O tada mūsų gyvenimo ir teisingumo alkį malšina Jėzaus žodžiai: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (žr. Jn 6, 51)“, – pažymėjo popiežius.
„Ačiū, Viešpatie! Šloviname Tave ir garbiname tave, nes tapai mums Eucharistija, amžinojo gyvenimo duona, kad galėtume gyventi amžinai. Būtent dabar, brangieji, švęsdami šį išgelbėjimo Sakramentą, galime džiaugsmingai sušukti: „Kristus mums yra viskas!““, – tęsė Leonas, pridurdamas, kad Viešpaties draugija problemų nepanaikina, bet jas nušviečia, o gyvenimo džiaugsmas, susitikus Jėzų, savaime yra liudijimas ir evangelizavimas, kaip apaštaliniame paraginime Evangelii Gaudium mokė Pranciškus.
„Drąsinu jus visus, Pusiaujo Gvinėjoje gyvenančią Bažnyčią, su džiaugsmu tęsti pirmųjų Jėzaus mokinių misiją. Kartu skaitydami Evangeliją būkite jos uolūs skelbėjai, kokiu buvo diakonas Pilypas. Kartu švęsdami Eucharistiją, savo gyvenimu liudykite tikėjimą, kuris išgelbėja, kad Dievo žodis visiems taptų gerąja duona!“, – paskutinėje kelionės Afrikos homilijoje sakė Leonas XIV. (RK / Vatican News)
