Leonas XIV: „Kartais jaučiamės vieni. Bet taip nėra. Jėzus yra su mumis“
Popiežius komentavo Evangelijos pagal Joną skaitinį apie Jėzų, kuris audros metu ateina per vandenį pas išsigandusius mokinius, ir skaitinį iš Apaštalų darbų apie diakonų išrinkimą, kad šie rūpintųsi artimo meilės darbais.
Apie audros ežere užkluptus ir toli nuo kranto buvusius mokinius pasakoja trys evangelistai ir kiekvienas savo skaitytojui išryškina vis kitą aplinkybę, priminė Leonas. Morkus pasakoja kaip jau apgaubti tamsos mokiniai „vargo besiirdami“ prieš vėją. Matas pasakoja apie Petrą, kuris, pamatęs Viešpatį, pats šoka iš valties, žengia žingsnį, bet išsigąsta ir prasmenga vandenyje, tačiau Jėzus jį pagauna už rankos. „Tai aš. Nebijokite!“, – Jėzaus žodžius išsigandusiems mokiniams cituoja Jonas.
Tamsa, gilūs ir neramūs vandenys: šios aplinkybės primena hebrajišką simbolizmą, kuriam tamsi ir slėpininga vandenų gelmė siejasi su pragarų pasauliu, chaosu, pavojumi, mirtimi, tamsos ir blogio galybėmis, kurių žmogus negali valdyti, bet, tuo pat metu, egzodu ir perėjimu per vandenis, Dievo galybės atvertu perėjimu, leidusiu jo tautai išsivaduoti iš vergovės.
„Bažnyčia, plaukdama per amžius, daugybę kartų susidūrė su audromis ir „priešingu vėju“. Ir mes galime įsijausti į tą baimę ir abejones, kurias plaukdami per Tiberiados ežerą jautė mokiniai. Tai jaučiame tais momentais, kai, rodos, nustelbti priešiškų jėgų jau skęstame, kai viskas aplink atrodo tamsu, o mes jaučiamės vieni ir trapūs. Bet taip nėra. Jėzus yra su mumis, visada, stipresnis už bet kokią blogio jėgą. Per kiekvieną audrą jis mus pasiekia ir kartoja: „Aš esu čia su tavimi: nebijok“. Todėl po kiekvieno parpuolimo vėl stojamės ir neleidžiame jokiai audrai mūsų sustabdyti, visada einame pirmyn, drąsiai ir pasitikėdami“, – kalbėjo popiežius. Viešpats nepašalina audrų, bet jų metu ateina būti tarp mūsų. Mokytojas kviečia mokinius elgtis taip, kaip jis. Jis kviečia mus prisiartinti prie tų, kurie užklupti gyvenimo sunkumų. Niekas juose neturėtų likti vienas, kiekviena bendruomenė turi kurti solidarumo ir tarpusavio pagalbos struktūras, o krizes – socialines, politines, sveikatos apsaugos ar ekonomines – spręsti kartu, taip pat ir skurdo ar neteisingumo situacijas. Jėzaus raginimas – „Nebijokite“ – apima ir tai.
„Tikėjimas neatskiria dvasinio matmens nuo socialinio, priešingai, jis suteikia krikščioniui jėgų sąveikauti su pasauliu, kad galėtų atsilieptų į kitų, ypač silpniausių, poreikius. Bendruomenės išgelbėjimui nepakanka pavienių ir izoliuotų asmenų pastangų: reikia bendrų sprendimų, kurie į institucijų ir struktūrų širdį integruotų Evangelijos dvasinį ir etinį aspektą, paversdami jas bendrojo gėrio įrankiais, o ne konfliktų, interesų ar bevaisių kovų arena“, – sakė Leonas XIV.
Apie tai, pasak jo, kalbama Apaštalų darbų skaitinyje apie pirmąją Bažnyčios krizę. Greitas mokinių skaičiaus augimas lėmė artimo meilės iššūkius: apaštalai nebesugeba visais pasirūpinti. Kažkas kasdieniame aprūpinime liko aplenktas, kilo murmėjimas, neteisingumo jausmas ėmė grasinti vienybei. Rūpestis stokojančiais ir trapiais, ypač našlaičiais ir našlėmis, buvo esminė pirmosios krikščionių bendruomenės praktika. Tuo pat metu reikėjo ją suderinti ir integruoti su skelbimo ir mokymo uždaviniais, o tai nebuvo lengva. Bet apaštalai, pasimeldę, pasitarę, šį slenkstį peržengė sukurdami kažką naujo – išrinkdami septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties, rankų uždėjimu paskirdami juos konkrečiai, bet tuo pat metu dvasinei tarnystei.
„Klausydamiesi Šventosios Dvasios balso, būdami atidūs kenčiančiųjų skundui, jie ne tik išvengė vidinio bendruomenės skilimo, bet ir, su dievišku įkvėpimu, suteikė jai naujų, jos augimui tinkamų įrankių, paversdami krizės akimirką visų praturtėjimo ir tobulėjimo galimybe“, – apibendrino Leonas.
„Kartais šeimos ir visuomenės gyvenimas reikalauja ir to: drąsos keisti įpročius ir struktūras, kad žmogaus orumas visada išliktų centre ir būtų įveiktos nelygybė ir atskirtis“, – pridūrė jis.
„Broliai ir seserys, šiandien mes atsisveikiname. Kiekvienas grįžta prie įprastų užsiėmimų, o Bažnyčios laivas, Dievo malonės ir kiekvieno mūsų pastangų dėka, toliau plaukia link savo tikslo. Savo širdyse išsaugokime prisiminimą apie gražias akimirkas, kurias patyrėme kartu. Ir sunkumų akivaizdoje toliau palikime vietos Jėzui, kad jo buvimas kasdien mus apšviestų ir atgaivintų. Kamerūno Bažnyčia yra gyva, jauna, turtinga dovanų ir entuziazmo, gyvybinga savo įvairove ir nuostabi savo harmonija“, – kalbėjo popiežius, linkėdamas, kad su Dievo Motinos pagalba nepalankius vėjus, kurių niekada netrūksta, Kamerūno tikintieji paverstų galimybėmis augti, džiugiai tarnauti Dievui ir broliams, dalydamiesi, klausydamiesi, melsdamiesi ir trokšdami augti kartu. (RK / Vatican News)
