Kelionė, atskleidžianti pontifikatą

Pirmoji ir kelios kitos Leono kelionės į Afriką dienos žiniasklaidoje buvo pažymėtos komentarais apie prezidento Donaldo Trumpo pareiškimus. Šią polemiką pats popiežius nusprendė apraminti, kad kiekvienas jo kelionės metu pasakytas žodis nebūtų interpretuojamas Šventojo Sosto ir Baltųjų rūmų santykių kontekste.

Dėl didelio žiniasklaidos dėmesio nepagarbiems prezidento žodžiams popiežiaus adresu buvo beveik pamiršta ypač reikšminga frazė, kurią Petro įpėdinis ištarė pirmadienio, balandžio 13 d., rytą, pirmą kartą sveikindamas žurnalistus ką tik pakilusiame lėktuve, skraidinančiame jį į Alžyrą: „Kelionė į Afriką turėjo būti pirmoji mano pontifikato kelionė. Jau praėjusių metų gegužę sakiau, kad norėčiau, kad pirmoji mano kelionė būtų  į Afriką“. Taigi, vos tik išrinktas, Leonas XIV išreiškė šį konkretų norą savo bendradarbiams, ir nors tai negalėjo būti įgyvendinta dėl logistinių priežasčių, tačiau tai daug pasako apie tai, kaip pirmasis Jungtinėse Valstijose gimęs popiežius suvokia savo misiją. Iš tiesų, neturime pamiršti esminio fakto Roberto Franciso Prevosto biografijoje: kad jis buvo misionierius kunigas.

Leonas daugelį metų buvo misionierius ir klebonas Peru, o vėliau, popiežiaus Pranciškaus sprendimu, ten sugrįžo kaip vyskupas. Būtent šio pašaukimo šviesoje galima suprasti pirmosios kelionės į Afriką troškimą ir tai, kas vyko šiomis dienomis: besišypsantis ir laisvai besijaučiantis popiežius sekė ritmingas giesmes ir tradicinius šokius, lydinčius eucharistines šventes; skyrė dėmesį mažutėliams ir juos apkabino, tiesė rankas pasisveikinimui. Tačiau svarbiausia – jis kalbėjo apie Evangelijos naujumą, kuris susitinka su kultūromis ir tautomis, tapdamas taikos ir pokyčių varomąja jėga. Tai matėme Bamendoje, Kamerūne, kur popiežius nuvyko palaikyti taikos kūrimo ir siekio sugyventi kontekste, dramatiškai pažymėtame pilietinio karo. Ar Jaundėje, kai kreipdamasis į akademinio pasaulio atstovus kalbėjo kaip svarbu ugdyti laisvas sąžines.

Neatsitiktinai Leonas XIV prašė gilintis į Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą „Evangelii gaudium“, kuris bus ir birželį vyksiančios kardinolų konsistorijos programa. Šis dokumentas dar kartą siūlomas Bažnyčiai, nes jame aiškiai nurodoma misija: kerygma, tai yra tikėjimo pagrindų skelbimas, Bažnyčia, kuri sugeba būti su kenčiančiais, įsipareigojimas keisti visuomenę humaniškesniu ir teisingesniu būdu.

Atkaklus raginimas siekti taikos, grįžti prie derybų ir gerbti tarptautinę teisę – pasisakymai, pastarosiomis dienomis sukėlę reakcijų – yra dalis visos kelionės konteksto. Jie padeda aiškiau suprasti, kokia yra Bažnyčios tarnystės, ypač Petro įpėdinio, prigimtis: jis veikia ne kaip politikas, bet kaip ganytojas. Ganytojo tapatybės dalis yra ir rūpinimasis taika, teisingumu, dialogu, susitikimu, teisingesnių visuomenių kūrimu, artumu persekiojamiems ar diskriminuojamiems, artumu nekaltoms karų aukoms. Tai pranašiškas jautrumas to, kuriam rūpi žmonijos likimas šią dramatišką istorijos valandą.

(DŽ / Vatican News)