Leono XIV žodžiai Švč. Jėzaus Širdies parapijoje
Visų pirma popiežius pasveikino vaikus ir jaunuolius, primindamas, kad parapijos dedikavimas Švč. Jėzaus Širdžiai primena, jog Dievo meilė yra begalinė. Ir jei pažinsime Viešpaties širdį ir jo meilę mums, galėsime gyventi kaip broliai ir seserys, išsaugoti viltį ir patys būti vilties ženklais. Aplink daug žmonių, kurie, netekę vienų ar kitų dalykų, kartais visų, klausia: „Kur dabar eisiu“?
Šventasis Tėvas spaudė rankas seneliams ir ligoniams, dėkodamas, kad, nepaisant sunkumų, jie atėjo jo pamatyti. Jis padėkojo ir parapijos sielovadininkams už tai, kad jie parapijos komplekse sukūrė ir atvėrė erdves, kur gali ateiti seneliai, šeimos, vaikai, kur migrantai gali mokytis italų kalbos. Tokiu būdu visa parapija tampa šeima, kuri tiki, meldžiasi, kurios viduje daug meilės pagal Jėzaus Širdį.
Kad ir į kokią prarają žmogus būtų įkritęs, kad ir kokia tamsa jį suptų, Kristaus išlaisvinanti ir naujam gyvenimui kviečianti šviesa yra dar stipresnė, pažymėjo popiežius parapijos bendruomenei aukotų Mišių homilijoje. Jis komentavo išraiškingą ketvirtojo gavėnios sekmadienio skaitinį apie neregio išgydymą ir įvairias jį supusių žmonių reakcijas. Pasak Šventojo Tėvo, Viešpats ne vien grąžina regėjimą, bet ir kviečia matyti pasaulį taip, kaip jis mato. Ką tai reiškia?
Visų pirma peržengti egoizmą, nuostatas ir stereotipus, dėl kurių matome kitą žmogų kaip nepagarbos ar net paniekos vertus atstumtuosius, kaip menkesnius už mus, kaip trukdančius ir erzinančius – taip daug kas žvelgė ir į Evangelijoje minimą nuo pat gimimo aklą žmogų. Neretai ir kiti atsiduria tokioje pat būklėje: daugybę kartų esame girdėję skundų apie tai, kad kol asmeniui viskas sekėsi, jis turėjo daug draugų, o kai atėjo išmėginimų metas, liko vienas, visi dingo. O Jėzus pažvelgia į neregį su meile, parodo, kokia yra Dievo meilė ir Dievo žvilgsnis: kiekvienas asmuo yra orus ir gražus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą.
Praregėjęs neregys pats tampa šviesos liudytoju. Tačiau matome stebinančią, kone absurdišką reakciją: jo išgydymas, išgijimas ir liudijimas sukelia priešiškumą, kaltinimus, įtarumą ir net tėvai nesiryžta jo apginti. Atrodo, kad kai kurie žmonės aplink neregį būtų norėję, kad jis toks ir liktų. Apkaltinamas ir Jėzus, kuris neregį išgydė šabo dieną, tokiu veiksmu esą jo negerbdamas. Čia, pasak Leono, matome dar vieną aklumo pobūdį – legalistinį aklumą, formalizmą, užtemdantį žvilgsnį ir neleidžiantį atpažinti Dievo gelbstinčio veikimo. Tačiau Jėzus nesustoja, priešingai, parodo, kad šventadienio – tai galioja ir mūsų sekmadieniams – poilsio prasmė nėra paprastas formalių taisyklių išpildymas, tačiau gyvenimo slėpinio kaip dovanos šventimas, neignoruojant pagalbos prašančio brolio, kenčiančios sesers balso. Pripažindami, kad šia prasme visi dažnai esame akli, stenkimės gyventi kaip nauji Dievo kūriniai, viskuo džiugiai dalindamiesi, paragino popiežius Leonas.
Po Mišių popiežius susitiko su Švč. Širdies parapijos sielovadine taryba, kuri pristatė parapijos gyvenimą, įskaitant nelengvas žmonių ir šeimų situacijas dėl darbo, dėl lengvų pinigų nelegaliais keliais vilionių, dėl, kalbant apie migrantus, pastangų integruotis į visuomenę. Pristatyta parapijos Caritas veikla, priminta, kad visai šalia ir didelis Rebibbia kalėjimo kompleksas.
„Būti Švč. Jėzaus Širdies parapijos nariais reiškia liudyti Dievo meilę pasaulyje ir čia, Romoje. Ačiū už viską, ką darote. Ačiū, kad esate gyvas liudijimas. Ačiū, ačiū mūsų klebonui, visiems, kurie bendradarbiauja parapijoje, taip pat visiems, kurie gyvena čia netoliese – tegul visada žino, kad ras Dievo meilę krikščioniškoje šeimoje, katalikiškoje šeimoje čia, šioje parapijoje“, – sakė Leonas prieš visus palaimindamas ir sugrįždamas į Vatikaną. „Tikėkimės, kad iki kito popiežiaus vizito nepraeis dar 40 metų!“, – pridūrė jis, užsimindamas apie 1986 m. šv. Jono Pauliaus II vizitą šioje parapijoje, tais metais minėjusioje savo 50 metų įsteigimo sukaktį. (RK / Vatican News)
