Leonas XIV apie pašaukimus: pirmiausia turime įžengti į vidinę erdvę
Jos pagrindinė tema – vidinio pašaukimo matmens suvokimas ir atskleidimas Dievo veltui duodamos dovanos, kuri išsiskleidžia kiekvieno iš mūsų širdies gelmėse. „Eikime kartu iš tiesų gražiu gyvenimo keliu, kurį mums rodo Ganytojas!“, – kviečia Leonas Žinios skaitytojus, ypač jaunus žmones. Pasak Šventojo Tėvo, šis pasakymas graikų kalba turi daug atspalvių – Jėzus yra gerasis, gražusis, tobulasis ganytojas. Tai ganytojas, kuris aukojasi ir traukia. Kas seka paskui jį, tam atsiveria iš tiesų gražus gyvenimo kelias. Tačiau šiam grožiui pažinti ir ištarti „Su juo gyvenimas tikrai gražus, noriu eiti šiuo gražiuoju keliu“ nepakanka kūno akių: reikia kontempliacijos ir regėti vidaus akimis. Leonas XIV atkreipė dėmesį į tai, kad šventieji kitų akyse nėra vien geri, bet ir gražūs. Jie pasižymi ne vien gerumu, bet ir spinduliuoja dvasiniu grožiu.
Taip atsiskleidžia krikščioniškojo pašaukimo gelmė: dalyvauti Kristaus gyvenime, dalytis jo misija, spindėti jo grožiu.
Popiežius priminė šv. Augustino „Išpažinimų“ trečiąją knygą, kurioje jis, pripažindamas savo nuodėmes ir jaunystės klaidas, dalijasi atradimu, kad Dievas yra jam intymesnis už bet kokį kitą jo intymumą ir savo gražiąja dieviška šviesa viską nušviečia.
Augustinas, anot popiežiaus, giliausiose savo sielos gelmėse įžvelgė Dievą bei suprato, jog reikia rūpintis vidiniu pasauliu, nes tai yra erdvė, kurioje užmezgamas ryšys su Jėzumi, tai kelias patirti Dievo grožį ir gerumą savo gyvenime.
Šis ryšys stiprėja maldoje ir tyloje. Jei jį puoselėjame, jis atveria mums galimybę priimti ir išgyventi pašaukimo dovaną, kuri niekada nėra primetama, nėra iš anksto nustatyta schema, kurią tiesiog reikia išpildyti, bet meilės ir laimės sumanymas. Būtent atsispiriant nuo vidinio gyvenimo puoselėjimo reikia skubiai atnaujinti pašaukimų sielovadą ir nuolat kintantį evangelizacijos uždavinį.
„Su tokia nuostata kviečiu visus – šeimas, parapijas, religines bendruomenes, vyskupus, kunigus, diakonus, katechetus, ugdytojus ir pasauliečius tikinčiuosius – stengtis kurti vis palankesnes sąlygas, jog pašaukimo dovana būtų priimta, maitinama, saugoma ir lydima, kad duotų gausių vaisių. Tik tada, kai mūsų aplinkoje spindės gyvas tikėjimas, nuolatinė malda ir broliška palydėjimas, Dievo kvietimas galės pražysti ir subręsti, tapdamas laimės ir išgelbėjimo keliu kiekvienam ir visam pasauliui. Žengdami keliu, kurį mums nurodo Jėzus, Gerasis Ganytojas, išmokstame geriau pažinti save ir vis labiau pažinti Dievą, kuris mus pašaukė“, – rašo Šventasis Tėvas.
„Kiekvienas pašaukimas negali prasidėti kitaip, kaip tik nuo Dievo, kuris yra Meilė, suvokimo ir patirties“, – tęsia jis, rašydamas apie abipusio pažinimo poreikį. Jei Dievas mus jau pažįsta, tai ir mes esame kviečiami jį pažinti per maldą, Dievo Žodžio klausymą, sakramentus, Bažnyčios gyvenimą, dovanojimąsi broliams ir seserims. Kad galėtume pajusti, ko Viešpats trokšta dėl mūsų laimės, turime kurti vidinės tylos erdves. Kalbama apie asmeninį gyvenimą keičiantį susitikimą su Dievu, o ne apie abstraktų intelektualinį pažinimą ar platų išmanymą. Dievas gyvena mūsų širdyse: pašaukimas yra vidinis pokalbis, per kurį Dievas kviečia – nepaisant kartais kurtinančio pasaulio triukšmo – atsiliepti su tikru džiaugsmu bei dosnumu. „Neišeik iš savęs, sugrįžk į save, nes Tiesa gyvena vidiniame žmoguje“, – dar kartą citavo Augustiną Leonas.
„Mieli jaunuoliai, klausykitės šio balso! Klausykitės Viešpaties balso, kuris kviečia jus gyventi pilnavertį, realizuotą gyvenimą, naudojant savo talentus (žr. Mt 25, 14–30), savo ribotumą bei silpnumus prikalant prie šlovingojo Kristaus Kryžiaus“, – kviečia Leonas. Adoracija, Dievo žodžio apmąstymas, sakramentų priėmimas, dalyvavimas bendruomenės gyvenime, – visa tai padės artimai pažinti Viešpatį ir draugystėje su juo atskleisti, kaip dovanoti save santuokos, kunigystės, nuolatinio diakonato arba pašvęstojo gyvenimo – vienuoliškojo ar pasaulietinio – kelyje. „Kiekvienas pašaukimas yra didžiulė dovana Bažnyčiai ir tiems, kurie ją su džiaugsmu priima. Pažinti Viešpatį reiškia visų pirma išmokti pasitikėti juo ir jo Apvaizda, kuri išsilieja kiekviename pašaukime“, – priduria Leonas XIV, pažymėdamas, jog pasitikėjimas gimsta iš Dievo pažinimo ir yra esminis pašaukimo priėmimui ir gyvenimui pagal jį. Gyvenimas yra nuolatinis pasitikėjimas Viešpačiu ir savęs patikėjimas jam net ir tada, kai jo planai apverčia mūsų planus, puikus to pavyzdys yra šv. Juozapas. Tokia buvo ir Gailestingumo jubiliejaus pamoka – žinant, kad Dievas visada yra su mumis, kad Prisikėlusysis yra istorijos Viešpats, nepasiduodi nevilčiai, peržengti baimes, atsistoti susižeidus ar suklupus, įveikti krizes.
„Juk pašaukimas nėra statiškas tikslas, bet dinamiškas brendimo procesas, kuriam padeda artimas ryšys su Viešpačiu: augti pašaukime reiškia būti su Jėzumi, leisti Šventajai Dvasiai veikti širdyse ir gyvenimo situacijose bei viską permąstyti gautos dovanos šviesoje“, – rašo Leonas XIV Žinioje Pašaukimų dienai, kurios pabaigoje primena broliškų ryšių bei dvasinio palydėjimo svarbą. (RK / Vatican News)
