Popiežius: kaip perduoti tikėjimą, kai daug žmonių nesijaučia Bažnyčios nariais?
Gana ilgą kalbą Leonas XIV pradėjo primindamas apaštalo Pauliaus raginimą Timotiejui, kad jis visada rūpintųsi gaivinti jam duotas Dievo dovanas (plg. 2 Tim 1, 6). Tą raginimą Paulius skyrė ne tik šiam mokiniui ir bendradarbiui, bet ir visai bendruomenei. Šiuos žodžius, sakė popiežius, galime suprasti ir kaip skirtus mums: Romos Bažnyčia, atgaivink iš Dievo gautas dovanas!
Ką reiškia atgaivinti? Paulius kreipėsi su šiuo raginimu į bendruomenę, kuri buvo praradusi savo pradinį gaivumą ir entuziazmą. Dažnai būna, kad, keičiantis aplinkybėms ir bėgant laikui, atsiranda nuovargis, nusivylimas ar frustracija, tam tikras dvasinis ir moralinis išsekimas. Todėl apaštalas ir sako Timotiejui bei jo bendruomenei: atgaivinkite gautas dovanas. Šis Pauliaus vartojamas veiksmažodis – atgaivinti – primena žarijas, rusenančias po pelenais. Tad atgaivinti, kaip komentuodamas šiuos žodžius vieną kartą sakė popiežius Pranciškus, reiškia įpūsti naują liepsną.
Viešpats mumyse uždegė savo ugnį, tačiau turime nuolankiai pripažinti, kad šios ugnies liepsna ne visada išlaiko tą patį gyvybingumą ir ją reikia vėl įpūsti. Sparčiai kintant kultūrai ir aplinkybėms, kuriomis vykdome savo misiją, kartais, slegiami kasdienio nuovargio arba nusivylę dėl didėjančio tikėjimo ir religinės praktikos silpnėjimo, matome, kad šią ugnį reikia nuolat kurstyti ir gaivinti.
Tai, pasak popiežiaus, pasakytina apie visas pastoracinės veiklos sritis. Ketvirtadienio rytą kunigams sakytoje kalboje Leonas XIV paminėjo tris ypatingo dėmesio reikalaujančias sferas. Pirmoji – tai įprasta pastoracinė veikla parapijose. Sielovada vis dar vyksta pagal nuo seno nusistovėjusį modelį, kuris pirmiausia rūpinasi sakramentų teikimu, tačiau toks modelis remiasi prielaida, kad tikėjimas yra natūraliai perduodamas iš kartos į kartą bendruomenės aplinkoje ir šeimoje. Tačiau iš tiesų pastarųjų dešimtmečių kultūriniai ir antropologiniai pokyčiai rodo, kad taip jau nebėra, o priešingai – matome vis didesnį religinės praktikos nuosmukį. Nuolankiai turime pripažinti, kad šiandien dalis pakrikštytųjų nesijaučia Bažnyčios nariais. Dėl to, sakė popiežius, būtina keisti sielovados kryptį, reikia skubiai atgaivinti Evangelijos skelbimą. Tai yra prioritetas. Popiežius pridūrė, kad visų pirma turi būti peržiūrėta rengimo įkrikščioninimo sakramentams tvarka, kuri šiuo metu paprastai yra priderinta prie mokyklos ritmo. Reikia išmėginti kitus tikėjimo perdavimo būdus, ieškoti kitų, tradicinės tvarkos ribas peržengiančių kelių, siekti naujais būdais patraukti vaikus, jaunimą ir šeimas.
Antrasis popiežiaus paminėtas aspektas – dirbti kartu, bendrystėje. Norėdami suteikti pirmenybę evangelizacijai, negalime mąstyti ir veikti atskirai nuo kitų. Praeityje parapija buvo labiau susieta su teritorija, ir jai priklausė visi joje gyvenantys žmonės, tačiau šiandien vien parapijos nepakanka, kad būtų galima sėkmingai evangelizuoti – reikia stengtis pasiekti tuos, kurie patys neateina. Todėl reikia didesnės visos veiklos koordinacijos.
Popiežius taip pat pabrėžė būtinybę ypatingą dėmesį skirti jaunimui. Daugelis jaunų žmonių šiandien gyvena neturėdami jokio ryšio su Dievu ir Bažnyčia. Nėra lengvų sprendimų, kurie užtikrintų greitus rezultatus, bet, kiek įmanoma, galime stengtis klausytis jaunimo, būti šalia, priimti juos, dalytis jų gyvenimu.
Galiausiai popiežius skyrė keletą padrąsinimo žodžių jauniems kunigams, kurie dažnai patys labai stipriai jaučia savo kartos ir dabartinės epochos sunkumus. Sudėtingoje ir nedėkingoje socialinėje bei bažnytinėje aplinkoje galima greitai išeikvoti savo energiją, nusivilti ir pasinerti į vienatvę. Popiežius ragino jaunus kunigus kasdien kalbėtis su Viešpačiu, dirbti su entuziazmu, net jei iš karto ir nesimato apaštalavimo vaisių. Visų pirma reikia vengti užsidarymo savyje, nereikia bijoti pasidalyti savo nuovargiu ir krizėmis su kitais žmonėmis, kurie gali padėti. Visų pirma popiežius ragino pačius kunigus vieni kitus remti ir palydėti.
Šiuo metu Romos vyskupijoje, kurios ribos maždaug sutampa su Romos miesto ribomis, yra 333 parapijos. Jose tarnauja daugiau nei 800 vyskupijos kunigų. Sielovados darbe talkina ir kiti Romoje laikinai gyvenantys kunigai, tarnaujantys Vatikane, einantys įvairias pareigas savo namus Romoje turinčiose vienuolijose, taip pat studijuojantys Romos bažnytiniuose universitetuose. Bendras visų Romos vyskupijos teritorijoje esančių kunigų skaičius siekia tris tūkstančius. (jm / Vatican News)
