Leono XIV žinia Madrido kunigams: neužimkite Dievo vietos

Leonas XIV patikino, kad reikia vyrų, panašių į Kristų, gebančių vykdyti savo tarnystę per gyvą ryšį su Juo, stiprinamą Eucharistijos ir pastoracinės meilės, nuoširdžiai pasiaukojantį. Reikia ne naujus modelius kurti ar iš naujo apibrėžti kunigo tapatybę, o su atnaujintu pasiryžimu būti kitu Kristumi, leidžiant Kristui formuoti gyvenimą, suvienyti širdis ir suteikti išraišką tarnystei, kuriai būdingas artumas Dievui, ištikimas atsidavimas Bažnyčiai ir konkreti tarnystė patikėtiems žmonėms.

Žinioje popiežius Leonas kvietė savo tarnystėje kliautis visiems kunigams žinomu katedros įvaizdžiu. Katedra, kaip bet kuri šventa vieta, skirta tam, kad vestų arčiau Dievo – į susitikimą su juo ir paskatintų susitaikymą su mūsų broliais ir seserimis.

Pirmas pamatomas dalykas yra katedros priekinė siena – fasadas, kuris ne viską pasako, bet parodo, pasiūlo ir pakviečia. Kunigas gyvena ne kad puikuotųsi, bet ir ne kad slapstytųsi. Jo gyvenimas turi būti matomas, nuoseklus ir atpažįstamas, net kai yra ne visada suprastas. Fasadas nėra dėl savęs, o veda į vidų. Dvasininkas irgi nėra savitikslis. Visas jo gyvenimas skirtas tam, kad rodytų į Dievą, vestų į slėpinį, bet neužimtų Dievo vietos.

Priėję slenkstį, suvokiame, kad priartėjome prie šventos vietos – ne visiems skirta įžengti. Slenkstis reiškia perėjimą. Įžengiant kažkas lieka išorėje. Panašiai išgyvenama kunigystė: būti pasaulyje, tačiau ne iš pasaulio (plg. Jn 17, 14). Pasak popiežiaus, šioje sankryžoje susitinka celibatas, neturtas ir paklusnumas, tačiau ne kaip gyvenimo atsisakymas, o konkretus būdas visiškai priklausyti Dievui, bet pasiliekant tarp žmonių.

Katedra yra bendri namai, kuriuose visiems yra vietos. Toks Bažnyčios ir visų kunigų pašaukimas: būti svetingais namais – priimančiais, saugančiais ir niekada neapleidžiančiais.  

Katedros kolonos, į kurias viskas remiasi, simbolizuoja apaštalus. Panašiai kunigų gyvenime: jis nėra savaime pagrįstas, bet remiasi apaštališkuoju liudijimu, gaunamu ir perduodamu gyva Bažnyčios Tradicija, saugoma Magisteriumo (plg. 1 Kor 11, 2; 2 Tim 1, 13–14). Kai kunigas laikosi šio ramsčio, jis vengia interpretacijų, stato ne ant smėlio, o ant tvirtos uolos, kuri buvo dar prieš jį ir jį pranoksta (plg. Mt 7, 24–27).

Katedroje nuo durų iki presbiterijos matome visus svarbiausius dalykus: krikštyklą, kurioje užgimsta krikščionys, ir klausyklą, kurioje jie nuolat atgimsta.

„Per Sakramentus malonė paskleidžiama kaip tikriausia ir veiksmingiausia kunigiškos tarnystės jėga. Švęskite juos oriai ir su tikėjimu suprasdami, kad tai, kas juose vyksta, yra tikroji Bažnyčios kuriamoji jėga ir kunigiškos tarnystės galutinis tikslas. Jūs – ne šaltinis, o kanalas – jums irgi reikia gerti šio vandens“, – pažymėjo žinioje Leonas XIV primindamas kunigams, kad nepraleistų išpažinties, o visada sugrįžtų prie gailestingumo, kurį patys skelbia.

Centrinę katedros erdvę supa įvairiausios koplyčios, kurios skiriasi, tačiau dera prie visumos. Taip ir Bažnyčioje yra įvairios charizmos ir dvasingumo išraiškos, kuriomis Viešpats praturtina ir palaiko kunigų pašaukimą, orientuotą į tą patį centrą.

„Ant altoriaus, kur atsiskleidžia kunigystės esmė, Kristaus auka tampa tikrove per kilniausią žmogaus rankoms patikėtą veiksmą. Tasai, kurį paaukojate, pasilieka tabernakulyje, patikėtas jūsų globai“, – samprotavo popiežius linkėdamas kunigams, kad būtų Dievą šlovinantys, giliai besimeldžiantys ir savo pavyzdžiu mokytų taip daryti žmones. (SAK / VaticanNews)