Leonas XIV seminaristams: ne tik mokytis apie Dievą, bet gyventi Dievu
Sveikindamas juos popiežius pabrėžė, kad seminarija visada yra vilties ženklas Bažnyčiai, o susitikimas su būsimais kunigais ir jų ugdytojais jam visuomet teikia daug džiaugsmo.
Toliau savo kalboje Leonas XIV sutelkė dėmesį į, jo įsitikinimu, pamatinį dalyką, kuriuo turi remtis visas ugdymo seminarijoje procesas – dvasinį, antgamtinį žvilgsnį į tikrovę. Popiežius priminė Chestertono frazę: „Pašalinkite, kas antgamtiška, ir tai, kas liks, bus ne gamta, o nenatūrali tikrovė.“ Tai reiškia, kad žmogus yra sukurtas ne tam, kad gyventų užsidaręs savyje, bet kad palaikytų gyvą santykį su Dievu. Kai šis ryšys susilpnėja, gyvenimas pradeda irti iš vidaus. Pasak popiežiaus, jei tai galioja kiekvienam krikščioniui, tai dar rimčiau tiems, kurie rengiasi kunigystei. Pavojingiausia būtų priprasti prie Dievo dalykų, bet negyventi Dievu. Viskas kunigo ir būsimo kunigo gyvenime turi prasidėti ir nuolat sugrįžti prie gyvo, konkretaus santykio su Tuo, kuris jį pašaukė.
Antgamtinis žvilgsnis nereiškia bėgimo nuo tikrovės, pabrėžė popiežius. Jis visų pirma reiškia gebėjimą kasdienybėje atpažinti Dievo veikimą. Toks žvilgsnis nėra savaime suprantamas – jį reikia nuolat ugdyti paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Net ir iš esmės geri dalykai – studijos, malda, bendruomeninis gyvenimas – gali pasirodyti tušti, jei jie nebus grindžiami gyvu tikėjimu.
Seminaristams ir jų ugdytojams sakytoje kalboje popiežius priminė Pirmosios psalmės įvaizdį – teisusis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens; jis duoda vaisių, laikui atėjus, jo lapai niekada nevysta (plg. Ps 1, 2). Toks medis yra vaisingas ne todėl, kad nepatiria sunkumų, bet todėl, kad yra įleidęs šaknis tinkamoje vietoje. Audros ir sausra yra jo gyvenimo dalis, tačiau jei šaknys gilios ir arti vandens, medis nežūsta. Šventasis Raštas taip pat kalba apie figmedį, kuris, nors ir prižiūrėtas, neduoda vaisių (plg. Lk 13, 6–9). Popiežius priminė posakį, kad medžiai „miršta stovėdami“ – išoriškai jie lieka tiesūs, bet viduje jau būna išdžiūvę. Panašiai gali nutikti su seminaristais ir kunigais, todėl reikia visada atsiminti, kad dvasinis gyvenimas duoda vaisių tik tuomet, kai jis yra giliai įsišaknijęs Dieve.
Galiausiai popiežius priminė, kad antgamtinis žvilgsnis kyla iš paprasčiausio ir esminio pašaukimo momento – sekti Mokytoju ir visada būti su juo. Visos kunigų formacijos pamatas – pasilikti su Kristumi, leisti jam formuoti širdį, atpažinti jo veikimą savo ir Dievo tautos gyvenime. Nors žmogiškos priemonės, psichologija ir ugdymo metodai yra vertingi, jie negali pakeisti šio santykio. Tikrasis formacijos veikėjas yra Šventoji Dvasia, kuri perkeičia širdį, moko atsiliepti į malonę ir rengia vaisingam tarnavimui Bažnyčioje.
Baigdamas popiežius padėkojo seminaristams už jų drąsų ir dosnų atsiliepimą į Viešpaties suteiktą pašaukimą. Seminaristai ir kunigai nėra vieni: Kristus eina pirma, Švenčiausioji Mergelė Marija lydi, o visa Bažnyčia remia malda. (jm / Vatican News)
