Baigėsi Jubiliejaus metai. Popiežius uždarė Vatikano bazilikos Šventąsias duris
„Broliai ir seserys, – pradėjo popiežius. – Kaip vilties piligrimai mes ieškojome gyvenimo kelio Dievo Žodžio ir jo begalinio gailestingumo šviesoje. Iš dangaus nužengusi Duona maitino mus kelionėje. Kristaus meilė mus skatino atsiverti, siekti brolystės, teisingumo ir taikos. Su dėkinga širdimi uždarome šias Šventąsias duris, pro kurias perėjo daugybė tikinčiųjų, būdami tikri, kad Gerasis Ganytojas visada laiko atviras savo širdies duris, mus priima kiekvieną kartą, kai jaučiamės pavargę ir prislėgti. Vadovaujami Šventosios Dvasios, vienijame savo balsą su visos Bažnyčios balsu, šlovindami Tėvą, kuris atsiuntė savo Sūnų, pasaulio šviesą.“
Priėjęs prie Šventųjų durų, popiežius atsiklaupė ir valandėlę tyliai meldėsi. Atsistojęs duris uždarė, chorui giedant: „O Dovydo rakte, Izraelio namų skeptre, kuris atidarai, ir niekas negali uždaryti, uždarai, ir niekas negali atidaryti: ateik, išlaisvink kalinį, kuris guli tamsoje ir mirties šešėlyje.“
Po to visi apeigų dalyviai pajudėjo link bazilikos Konfesijos altoriaus, ir buvo tęsiamos Viešpaties Apsireiškimo iškilmės Mišios.
„Šios dienos Evangelija kalba ne tik apie Trijų Karalių džiaugsmą, bet ir apie Erodo išgąstį bei visos Jeruzalės nerimą. Kiekvieną kartą, kai kalbama apie Dievo apsireiškimus, Šventasis Raštas neslepia tokių prieštaravimų: džiaugsmo ir nerimo, pasipriešinimo ir klusnumo, baimės ir troškimo“, – sakė Leonas XIV pradėdamas Mišių homiliją.
„Šiandien švenčiame Viešpaties Apsireiškimą, žinodami, kad jo akivaizdoje niekas nelieka kaip buvę. Tai yra vilties pradžia. Dievas apsireiškia, ir niekas negali likti nepakitę. Baigiasi tam tikros ramybės laikotarpis. Prasideda kažkas, nuo ko priklauso dabartis ir ateitis.“
Pasak popiežiaus, Evangelijos pasakojime stebina tai, kad sunerimo Jeruzalė – miestas, matęs tiek daug naujų pradžių. Tie, kurie visą savo laiką skiria Šventojo Rašto studijoms, atrodo, tarsi būtų praradę gebėjimą kelti klausimus. Visas miestas su baime pasitinka tuos tris svetimšalius, kurie, vedami vilties, atvyksta iš tolimos šalies. Miestas jaučia grėsmę dėl to, dėl ko iš tikrųjų reikėtų labai džiaugtis. Tokia reakcija, sakė popiežius, turėtų skatinti susimąstyti mus, kaip Bažnyčią.
Šv. Petro bazilikos Šventosios durys matė nesuskaičiuojamą daugybę vyrų ir moterų – vilties piligrimų. Iš tiesų jie keliavo ne tik į Romą, bet į miestą, kurio vartai visada atviri, – į naująją Jeruzalę. „Užbaigdami Jubiliejaus metus turime rimtai pamąstyti apie mūsų amžininkų dvasinius ieškojimus, kurie yra gerokai rimtesni, nei galbūt manėme. Tie milijonai, kurie žengė pro Šventąsias duris, ką jie rado?“ – klausė popiežius.
„Taip, Trys Karaliai vis dar egzistuoja. Tai žmonės, kurie priima iššūkį rizikuoti ir leistis į kelionę, kurie ir tokiame neramiame pasaulyje kaip dabartinis, daugeliu aspektų atstumiančiame ir pavojingame, jaučia poreikį ieškoti. Homo viator, sakydavo senovės žmonės. Iš tiesų mes esame keliaujantys gyvenimai. Evangelija įpareigoja Bažnyčią ne bijoti tokio dinamiškumo, bet jį vertinti ir nukreipti į Dievą, kuris jį sukelia. Šventosios vietos – mūsų katedros ir šventovės – tapusios jubiliejinių piligrimysčių tikslu, turi skleisti naujo gyvenimo kvapą, turi liudyti, kad prasideda naujas pasaulis.“ Popiežius paragino klausti savęs: ar Bažnyčia gyvena tą naują gyvenimą? Ar joje yra vietos tam, kas gimsta? Ar mylime ir skelbiame Dievą, kuris skatina mus keliauti?
Trys Karaliai atvyksta į Jeruzalę su paprastu, bet esminiu klausimu: „Kur yra gimusysis?“ (Mt 2, 2). Kaip svarbu, kad kiekvienas, kas užeina į bažnyčią, pajustų, jog Mesijas joje ką tik gimė, kad joje buriasi bendruomenė, kurioje gimė viltis. „Jubiliejus mums primena, kad galima pradėti iš naujo, kad mes dar esame tik pradžioje, kad Viešpats nori augti tarp mūsų, nori būti Dievas su mumis.“
„Kiek daug Viešpaties Apsireiškimų mums yra suteikta ar dar bus suteikta! Tačiau juos reikia apsaugoti nuo Erodo ketinimų, nuo baimės, kuri lengvai gali virsti agresija“, – sakė popiežius ir priminė evangelisto Mato užrašytus Jėzaus žodžius: „Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Ši paslaptinga Jėzaus frazė verčia galvoti apie tą daugybę konfliktų, kuriais žmonės priešinasi Dievo mums visiems dovanojamam naujam pasauliui ir netgi mėgina jį naikinti. „Turime mylėti taiką ir siekti taikos, o tai reiškia – saugoti tai, kas šventa, kas dar tik gimsta ir dėl to yra maža, trapu ir gležna kaip kūdikis.“
Pasaulyje įsigalėjusi iškreipta ekonomikos samprata mėgina iš visko gauti pelną. Tad, užbaigdami Jubiliejų, turėtume savęs klausti, ar šie metai mus nors kiek išmokė nesutikti su tokiu ekonomikos modeliu, pagal kurį viskas yra tik produktas, o žmogus – tik vartotojas? Ar po šių metų sugebėsime atpažinti pas mus atkeliavusį kitą žmogų kaip piligrimą, nepažįstamąjį – kaip ieškotoją, tolimąjį – kaip artimą, kaip kelionės draugą?
„Taip, Viešpats mus vis dar stebina! Jis leidžiasi randamas. Todėl, brangūs broliai ir seserys, buvo gera tapti vilties piligrimais. Ir gera toliau jais būti kartu! – sakė popiežius baigdamas homiliją. – Dievo ištikimybė mus dar ne kartą nustebins. Jei nepaversime savo bažnyčių tik paminklais, jei mūsų bendruomenės bus kaip svetingi namai, jei vieningai atsispirsime galingųjų vilionėms, tada būsime naujos aušros karta. Marija, Aušros Žvaigždė, visada eis pirma mūsų. Jos Sūnuje kontempliuosime naują žmogiškumą ir tarnausime žmonijai, kurią formuoja ne visagalybės iliuzijos, bet Dievas, kuris iš meilės tapo kūnu.“ (jm / Vatican News)
