Popiežius diplomatams: turime tikėti, kad taika įmanoma
Popiežius priminė, kad ką tik pasibaigę metai Bažnyčiai buvo labai intensyvūs: ką tik baigėsi ištisus metus švęstas Jubiliejus; taip pat buvo atsisveikinta su į Tėvo namus sugrįžusiu popiežiumi Pranciškumi. Per Šventuosius metus į Romą atvyko milijonai piligrimų – kiekvienas su savo gyvenimo patirtimi, klausimais ir džiaugsmais, skausmais, žaizdomis ir viltimis. Popiežius sakė tikįs, kad žengimas pro Šventąsias duris daugeliui jų tapo proga pagilinti arba iš naujo atrasti ryšį su Viešpačiu Jėzumi, rasti paguodos ir naujos vilties kasdienio gyvenimo išmėginimams. Šia proga popiežius tarė padėkos žodį Romos gyventojams, kurie su didele kantrybe ir svetingumu priėmė tokią daugybę piligrimų ir turistų.
Toliau savo kalboje popiežius priminė „Dievo miestą“ – vieną žinomiausių šv. Augustino veikalų, parašytą po to, kai 410 m. buvo nusiaubtas Romos miestas. Tuo metu Romoje dar gausūs pagoniškųjų kultų išpažinėjai aiškino, kad krikščionių Dievas ir apaštalai nebesugeba apsaugoti miesto, kuris iki tol buvo laikomas caput mundi – pasaulio sostine. Augustinas, pasak popiežiaus Leono, istoriją supranta pagal dviejų miestų modelį: Dievo miestas yra amžinas, jam būdinga besąlygiška Dievo meilė ir meilė artimui, o žemiškasis miestas – laikina buveinė.
Popiežius pabrėžė, kad nors šiandienos kontekstas visiškai kitoks nei anuomet, analogijos išlieka stulbinamai aktualios: ir tada, ir dabar matome migruojančių žmonių srautus; ir tada, ir dabar stebime geopolitinių pusiausvyrų bei kultūrinių paradigmų kaitą; ir tada, ir dabar vyksta tai, ką popiežius Pranciškus vadino epochų kaita.
Pasak Leono XIV, tarptautinės bendruomenės gyvenime ypatingą nerimą kelia daugiašališkumo silpnėjimas. Su dideliu susirūpinimu matome, kaip nesilaikoma po Antrojo pasaulinio karo įtvirtinto principo, draudžiančio valstybėms jėga pažeisti kitų valstybių sienas. Popiežius priminė, jog būtent tai pastūmėjo žmoniją į Antrojo pasaulinio karo tragediją. Todėl, pasak Leono XIV, šiandien būtina stengtis, kad po pasaulinio karo sukurta Jungtinių Tautų Organizacija ne tik geriau atspindėtų dabartinę pasaulio situaciją, bet ir veiksmingiau vykdytų politiką, stiprinančią tautų šeimos vienybę.
Kitas popiežiaus kalbos diplomatams akcentas – kalbos ir prasmės krizė. Pasak popiežiaus, šiais laikais žodžių reikšmės tampa vis „skystesnės“, o jais išreiškiamos sąvokos – vis dviprasmiškesnės. Kalba, kuri turėtų būti svarbiausia žmogaus turima bendravimo ir pažinimo priemonė, vis dažniau tampa ginklu, melo ir įžeidinėjimo įrankiu. Todėl būtina, kad žodžiai vėl aiškiai reikštų tikrus dalykus, nes tik taip įmanomas autentiškas dialogas. Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į paradoksą: žodžio silpnėjimas neretai ginamas pačios žodžio laisvės vardu. Jis apgailestavo, kad ypač Vakarų šalyse mažėja erdvės autentiškai žodžio laisvei, o gimsta nauja, orveliška kalba, kuri, siekdama būti vis įtraukesnė, iš tikrųjų išstumia tuos, kurie neprisitaiko prie ją palaikančių ideologijų. Tai savo ruožtu turi dar gilesnių pasekmių – kyla grėsmė pagrindinėms žmogaus teisėms, ypač sąžinės laisvei.
Šiame kontekste Leonas XIV atskirai paminėjo vadinamąją sąžinės prieštaravimo teisę, tai yra kai kurių profesines pareigas vykdančių asmenų teisę atsisakyti veiksmų, nesuderinamų su jų moraliniais ar religiniais įsitikinimais. Popiežius pateikė ir konkrečių pavyzdžių: teisę atsisakyti imti į rankas ginklą, medikų ir sveikatos apsaugos darbuotojų teisę atsisakyti atlikti abortą ar eutanaziją. Popiežius pabrėžė, kad sąžinės prieštaravimas yra ne maištas, bet ištikimybės sau aktas.
Toliau popiežius kalbėjo apie šiandien pasaulyje dažnus religijos laisvės pažeidimus. Naujausi duomenys rodo religijos laisvės padėties blogėjimą – net 64 procentai pasaulio gyventojų patiria rimtus šios teisės pažeidimus. Prašydamas užtikrinti visišką religijos ir kulto laisvę krikščionims Šventasis Sostas pabrėžia, kad ši teisė turi būti užtikrinta ir visų kitų religijų išpažinėjams.
Kalbėdamas apie Šventojo Sosto veikimą tarptautinėje arenoje, popiežius sakė, kad nuosekliai laikomasi pozicijos ginti kiekvieno asmens orumą. Popiežius paminėjo migracijos keliamas problemas pabrėždamas, kad kiekvienas migrantas yra žmogus ir todėl turi neatimamas teises, kurios privalo būti gerbiamos bet kokiomis aplinkybėmis. Migracijos klausimai turi būti sprendžiami nepamirštant, kad kalbama apie asmenis, o ne tik apie srautus ar statistiką.
Dalį savo kalbos Leonas XIV skyrė šeimos institucijai, kuri šiandien susiduria su rimtais iššūkiais. Kaip su autentiška šeimos vizija nesuderinamas praktikas popiežius paminėjo abortą ir surogatinę motinystę. Ypatingas dėmesys, pasak jo, turi būti skiriamas sergantiems, pagyvenusiems ir vienišiems žmonėms. Popiežius pabrėžė, kad valstybės ir pilietinė visuomenė privalo konkrečiai atsiliepti į žmonių pažeidžiamumo situacijas, siūlyti kančią palengvinančius sprendimus, tokius kaip paliatyvioji slauga, ir skatinti tikrą solidarumą. Eutanazija, pasak popiežiaus, nepasiūlo autentiško atsako į žmogaus kančią ir tėra iliuzinės atjautos forma. Teisė į gyvybės apsaugą yra nepakeičiamas bet kurios kitos žmogaus teisės pagrindas. Visuomenė yra sveika ir pažangi tada, kai saugo žmogaus gyvybės šventumą.
Kalbos pabaigoje popiežius sugrįžo prie šv. Augustino „dviejų miestų“ įvaizdžio ir pastebėjo, kad mūsų laikais vis labiau linkstama neigti Dievo miestą, tarsi egzistuotų tik žemiškasis miestas. Tokio užsidarymo šaknis, pasak jo, yra puikybė, aptemdanti tikrovės suvokimą ir silpninanti empatiją artimui. Šią puikybės pergalę ir empatijos stoką matome daugelyje kontekstų: besitęsiančiame kare Ukrainoje, sukeliančiame dideles kančias, taip pat Šventojoje Žemėje, kur, nepaisant spalį paskelbtų paliaubų, civiliai ir toliau išgyvena sunkią humanitarinę krizę. Panaši padėtis susiklosčiusi ir kitose pasaulio vietose. Tačiau, pabrėžė popiežius, kad ir kokie dramatiški būtų pasaulio įvykiai, turime tikėti, kad taika yra gėris, kurį pasiekti nors ir sunku, bet įmanoma..
* * *
Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius su beveik visomis pasaulio valstybėmis. Lietuvai šiuo metu atstovauja ambasadorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
